BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Voyage voyage

Ojojojojojoj. Tai bent dienelės. Nepaisant to, kad dirbti reikejo tikrai daug ir, kad
labiausiai svajoju apie dieną lovoje su savo kompiuteriu ir pigiais Kinijos
dvd, buvo tikrai smagių nutikimų. Pradėsiu nuo penktadienio. Vakare po darbų
pasikviečiau Anna ir patraukėm į vieną ne pertoliausiai esančią kavinę
pasiklausyti too dumb to die. Buvo nerealu. Nors visą jų repertuarą jau beveik
mintinai moku, tačiau jie tokie energingi ir nepakartojami, kad jų pasirodymas
kaskart vis kitoks. Labai juokinga buvo stebėti, kaip jie erzino padavėjus. Tai
visokius daiktus čiupinėdavo ant baro, tai pačius padavėjus kalbindavo ar
rodydavo jiems įvairias grimasas. O tie vargšeliai buvo persigandę ir nežinojo
kaip reaguoti. Toje kavinėje be padavėjų praktiškai nebuvo kinų. Susipažinau su
viena turkų profesore. Ji jau du metus dirba Fudane. Pati pirma mane užkalbino,
nes mano veidas jai pasirodė labai gražus. Nežinau, kodėl man jis nepasirodo
toks gražus, bet nenukrypkime nuo temos. Taigi, šnekėjom šnekėjom su ta
profesore ir staiga pasirodė Janer. Ir paaiškėjo, kad Turkijoje ta profesorė
jam dėstė. Tai jie pradėjo šnekėti nesustodami ir turkiškai. Tada pasirodė, kad
mūsų stalelio artimiausi kaimynai yra lenkai. Beto dvi lenkės profesionalios
lindihopo šokėjos. Oj davė jos šokt pagal too dubd to die jazzus. Nerealu buvo
stebėti. Šiaip lenkai buvo lievi, nes pradėjo manęs klausinėti, kodėl nešneku
lenkiškai ar bent jau rusiškai. Eina jie sau! Atsakinėjau labai mandagiai, bet,
paprašytų jie manęs per kara duonos tai neduočiau.  Dar prieš tai, kai tik atėjom į tą kavinę,
tai estė (grupės vokalistė) mane labai gražiai sutiko ir net apsikabino. Ir
pasirodo, kad visi tauškalai apie lietuvių ir estų nesutarimus Kinijoje
negalioja. Be to ji man net paskyrė vieną dainą, kai buvo ant scenos. Nerealu
nerealu. Mano mėgstamiausia daina, Kambodžos 70-ųjų popsas. Taigi visas vakaras
buvo tikrai stebuklingas. Labai gera atmosfera, daug žmonių, visi laimingi ir
patenkinti. Pakeliui namo nusipirkau tokio pieninio gėrimo (tampu priklausoma
nuo visokių a la „miau“ pieninių gėrimukų, o ypač negaliu sustoti pirkusi
kokosų pieną, bet čia ir vėl lyrinis nukrypimas) ir eidamos su Anna stebėjom
gal penkias žvaigždes, kas Šanchajaus danguje yra labai daug. Žvaigždžių
niekada nematysi. O mum pasisekė.

Kitą rytą turėjau keltis anksti, nes reikėjo eiti į
darbą. Jatus kaip mane užknisa tiek vaikučiai. Kaikurie labai mieli, nu bet
kaikurie tai tikri monstrai. Vienas atėjo į pamoką prisiklijavęs milžiniškus
transformerio nagus. Kitas užmigo. Trečias prisisiurbė į stiklinę tai aplink
lūpas kraujosruvų iššoko. Ketvirtas nusprendė ant grindų pagulėti. Penktas tiek
prisibezdėjo, kad jei būčiau uždegus degtuką, būtumėm sprogę. Dar yra vienas
toks klykaujantis dobiliukas, kurio negaliu pakęsti, nes nuolat žvygauja. Tikiuosi
Kalėdų senelis pašykštės jiems dovanų. Po darbo strimgalviais lėkiau į metro
stotelę, nes turėjau nusigauti iki Kristine. Ji mane pakvietė švęsti padėkos
dienos. Taigi. Mano kelionė iki Kristine buto reikalauja atskiro aprašymo.
Kadangi tiksliai nežinojau kaip iki ten nusigauti, o jau ir taip vėlavau tai
nuo Šanchajaus traukinių stoties nusprendžiau pasigauti taksi ir nesukti galvos
dėl autobusų ar ėjimo pėsčiomis. Kaip tyčia niekaip negalėjau susigauti taksi.
Visi jau buvo su keleiviais arba nusukdavo į kitą šoną. Aš aišku spėjau
susinervinti. Laikas bėga… ir tik staiga prie manęs privažiuoja toks
aparatas. Nei tai motociklas nei tai kas tai. Na tarkim motociklas, bet
keleivio sėdynė panaši į fotelį, todėl važiuoji kaip su kokia mechanine
karietaite. Tos transporto priemonės vairuotojas pasisiūlė mane pavežti, o aš
pagalvojusi, kodėl gi ne, sutikau. Vos tik pradėjo važiuoti labai pasigailėjau
įsėdusi. Vairuotojas buvo vienas tų pamišėlių nardančių žiauriai greitai ir
ekstremaliai. Įsivaizduokit, sumanė daryti shortcut‘a per Nianjing lu. Pati
judriausia pėsčiųjų gatvė, kur visu paros metu minios žmonių ir nei mašinos nei
motociklai nei dviračiai ten nevažinėja. O mano šoferis kažkaip susimastė. Tai zigzagais
nardėm tarp minios.  Aš tik nuleidau
galva, kad mano akių niekas nematytų…bo biški gėda buvo. Visą kelią, kai tik
sustodavome sankryžose vairuotojas man siūlydavo parūkyti, arba savo pirštines
arba šiaip atsisukdavo į mane pažiūrėti, nes jo nuomone buvau labai graži. Oj
tie kinai… kai pagaliau po ilgos ekstremalios kelionės judriomis gatvėmis
pasiekėm tikslą, vairuotojas pasisiūlė mane palydėti iki pat Kristine buto.
Sakė, jei leisiu palydima, tai nereiks mokėti. Bet aš demonstratyviai
paklausiau kiek vis tik aš jam turiu sumokėti ir kuo greičiau moviau į pastato
vidų. Tai bent jaunikaitį būčiau įsitaisiusi. Su kapitalu. Visas čielas
ratuotas riteris.

Padėkos dienos vakarėlis pas Kristine buvo tikrai šaunus.
Valgėm kalakutą, moliūgų ir obuolių pyragus ir dar visokių kitokių skanumynų.
Mano pirmoji padėkos diena. Faina ta Krsitine ir visi kiti stažuotojai. Be to
buvo daug aiesec‘ioru, tai susipažinau su nemažai naujų žmonių. Vienu metu, tai
maniau, kad užtrokšiu, nes mane apspito tiek kinų ir visi klausinėjo tiek daug
klausimų. Bet iš esmės visai baika tie kinai. Tokie juokingi aparatai. Kai
grįžinėjau namo dviem minutėm pavėlavau į metro todėl teko jamti taksi…ech
gaila pinigų…bet ir kojų gaila, nes pareiti būtų reikėję nemažą gabalą. Be to
mano naujieji super batai taip nutrynė, kad net pati išsigandau kai koją iš jų
ištraukiau. Kai kokios raganos dukros koja, apkapota, kad į kurpaitę tilptų.
Taigi pamirkiau savo kruvinas kojas druskos tirpale, pasiruošiau kitos dienos
pamokoms. Tada pagaliau nusivilkau miegoti, nes jaučiausi nusitašiusi kaip kokia
gatvės šlavėja. O rytą…manęs laukė staigmena. Kojos taip ištino, kad
pusryčiauti ėjau su tapkėm. Kitur netilpo. Tačiau galiausiai viskas baigėsi
laimingai. Pasirodo, kad žieminiai batai ganėtinai dideli, todėl į darbą su
jais ir išsivilkau.

Pirmadienį Arnaud pakvietė į savo gimtadienį. Ir leido
atsivesti viena draugą. Nes aš kaip visada bijau atsidurti viena tarp minios
prancūzų. Tai pasijamiau Kristine. Gimtadienio vakarienė buvo tokiam japonų
restorane Tapaniaki. Visas smagumas tas, kad stalas sumontuotas taip, kad dalis
jo yra įkaitusi viryklė, dalis- normalus stalas. Ir tau prieš akis virėjas
gamina visokius gėrius. Oooo. Nespėji suvalgyti vieno dalyko, jau tau iš
petelnios virėjas kitą krauna. Nespėji sukramtyti o jis jau kelia karštos sakės
taurelę ir šaukia „gambi“, kas reiškia, kad ir mes turime išgerti. O kvapai o
vaizdai. Labai kvaila tiek aprašinėti skrandžio reikalus, bet tai buvo tikrai
aukščiausios klasės maistas. Tigrinės krevetės, moliuskai, suši, kelių rušių
suši, dar truputėli suši ir suši, ir dar visko daug daug daug. Desertui buvo
ledai su keptais bananais. Ir viską reikėdavo užgerti sake. Pirmą kartą jos
ragavau. Bet visai nieko. Žodžiu, buvo tikrai labai smagu ir skanu ir linksma.
Mūsų buvo gal dvidešimt. Keli švedai, daug prancūzų ir aš su Kristine. Gimtadienio
proga padovanojau Arnaud „Skrydį per Lietuvą“. Nes nesugalvojau, ką dar
galėčiau padovanoti, ir ar išvis reikia ką dovanoti. Manyčiau lt vyriausybė
turėtų man išskirti kokią premiją. Aš čia vaikščiojanti promoution‘imo mašimą.
Nebežinau kiek tų skrydžių per Lietuvą išdalinau.

Vakarienės metu paaiškėjo, kad vienas prancūzas tarnauja
NATO pajėgose ir praeitą balandį praleido Zokniuose. Tai jam sakė nerealiai
patiko. Ir Lietuva nereali šalis. Paskui Benjaminas prasitarė, kad ištikro tai
tam prancūzui labiausiai patiko lietuvės šiaulietės. Tai aišku, kur gi ne. Šiaulia
pats geriausias miestas ir mergikės geriausios.

Kai reikėjo mokėti už vakarienę, paaiškėjo, kad suma
tikrai labai didelė. Net nesitikėjau. Sumokėjau visus pinigus kiek turėjau. O
taksi ir nebeliko. Na bet vis tiek, namo parsirasti reikia. Taigi susigavau
taksi. Ir kai įsėdau, stengiausi būti labai maloni ir draugiška. Ir kaip
įmanydama demonstravau savo kinų kalbos žinias. Čiulbėjau čiulbėjau ir taip mes
privažiavom namus. Nu aš ir sakau taksistui: aš palieku savo rankinę, studento
pažymėjimą ir lekiu iki kambario pasiimti pinigų. O jis sako: nereikia nieko
palikti, aš tavim pasitikiu. Nu nerealu. Aš dar pasikartojau, kad tikrai galiu
palikti jam daiktus, kad ramiau butu. O jis vis tiek primygtinai sako, jog
pasitiki ir nereikia nieko palikti. Lietuvoje tai tikrai joks taksistas taip
nelauktu. Naktis. Jis už universiteto vartų. Teritorija didelė. Net nežino mano
vardo, tai taip niekada ir nerastų jei pati neateičiau. Bet aš negalėjau būti
nesąžininga ir kaip galėdama greičiau pardundėjau namo, paėmiau pinigus ir
nunešiau taksistui. Sutvarkius reikaliukus, kritau miegot. Visa sau
prisivalgius skaniai gardžiai ir, kas be ko, brungiai. Kitą dieną už atgailą
valgiau tik nūdlus. Kurie buvo tokie šlykštūs, kad nusprendžiau, niekada jų
daugiau nebevalgyti. Tik žolė manęs dar nenuvylė. Nei brangu nei paskui bloga
nuo jos.

Atėjo antradienis. O antradienį jau buvo seniai
priplanuotas jazzų koncertas. Tie patys too dumb to die. Paskutinis pasirodymas
Šanchajuje. Tai ta proga susitysiau savo draugus. Daug savo draugų. Atsivedžiau
septynis žmones. Čia be manęs. Visi iš labai skirtingų aplinkų, Aurnaud su savo
panele (kuri prieš savaitę atskrido į Šanchajų), Ileen (kuri dirba Uniliver ir
pas kurią buvau vakarienės), Anna su Alexu (čia grupiokai) ir dar Kristine su
Stefano (abu aiesec stažuotojai). Vakaras buvo nerealus. Nes tam klube buvo
daug pažįstamų veidų. Visų pirma keliautojų klubo nariai. Visų antrą, sutikau
tuos pačius lenkus iš penktadieninio koncerto. Ir tą pačią turkų profesorę.
Kuri su drauge prisėdo prie mūsų stalelio. Labai gražiai ir šiltai
pasisveikinome. Super. Malonu, kai tave prisimena. O be to ir estė solistė
vokalistė nerealiai draugiška su manimi. Tai buvau labai laiminga ir
patenkinta. Kad mane supa tiek daug įvairių žmonių. Visi jie susibendravo,
susidraugavo, apsikeitė kontaktais. Ir man labai džiugu, kad jų jungtis buvau
aš. Be to, kažkaip netikėtai unt pabaigos prigužėjo pažįstamų prancūzų iš
univero. Bet jie ne mano grupiokai, tai tik pasisveikinau. Keista, kad tokiam
dideliam mieste amžiais susitinku kokių pažįstamų.

Dar pokštas, kai važiavom namo po jazzų, tai taksistas
sankryžose, kol laukdavom žalios, skusdavosi barzda. Toks sakyčiau racionalus.
Išnaudoja kiekvieną minutę. Krizenom sau su Anna. O skustuvas, matyt, labai
atšipęs pasitaikė. Nes garsas buvo kai su kokiu oblium per skruostus brūžuotų.

Visa likusi savaitė prabėgo gana įprastai. Pasižadėjau,
kad nebeleisiu pinigų, užtai nekišau nosies iš savo rajono. Norit sužinoti,
kodėl uždirbdama tikrai labai pakankamai nusprendžiau susiveržti diržus?
Laikykitės. Kristine pasiūlė jungtis prie jų, t.y. stažuotojų grupelės, per
Lunar New Year atostogas. Jungtis į kelionę. Į kelionę: Shanghai>Shenzhen or
Hainan Island>HongKong>Macau>Singapore>Malaysia(Johor)>Singapore>Thailand(Bangkok)>Shanghai.
Geras ane? Jei viskas gerai, tai reiškia, jei gaus ir man bilietus, (jie jau
biški iš ankščiau turi) tai mano atostogos bus pačios nerealiausios. Pamatyti
tiek vietų. Ulia lia. O paskui, kai reabilituosis finansiniai reikalai po
didžiojo turnė, tai dėsiu po Kinija keliauti. Jau turiu sąrašiuką vietų, kurias
privalau aplankyti.

Ech…ką tik supratau, kad Kalėdos pareina. Nors
Šanchajuje jų nė kvapo. Tačiau pati stengiuosi kiek įmanydama sau kalėdinę
nuotaiką susikurti. Iš pradžių nusipirkau raudoną pižamą, dabar įnikau pirkti
mandarinus. Daug mandarinų, nes jie čia žiauriai pigūs. Kilogramas kainuoja
mažiau nei litą. Nusipirkau raudonų žvakių. Ir per dieną bent kartą užleidžiu
wham: last Christmas.

Kolkas tiek. Aj dar nusipirkau fotoaparatą. Tai įkelsiu naujų
foto. Norėjau dar kažką kultūrine tema parašyti. Bet tikriausiai kad kita kart.
Nes kad pripyliau tai kaip už tėvynę. Aj tiesa, praeita paskaita mums vyko
turguje. Dėstytoja pagalvojo, kad tai geriausia vieta mokytis derėtis. Labai
smagu buvo. Ir dar vienas kultūrinis pastebėjimas. Moterys kam per
keturiasdešimt mano, kad chemiškai smulkiom garbanom sušukuoti plaukai su
šlapio efekto plaukų želė yra labai gražu. Daugybe čia jų taip vaikšto. Ir dar
labai gerai jei batai bus ant visiškų špilkų. Toks pabuvęs jaunimas. Ir dar.
Jei kinė tave pasiima apsipirkti kartu, vadinasi jūs esat geriausios draugės.
Ir dar. Jei kinė derasi už tave, tai visi labai pyksta. Nes užsieniečiui padėti
nevalia. Ir dar vienas pokštas. Aš jau pradedu garsėti savo navigaciniais
gabumais, t.y. turėti žemėlapį galvoje ir dar turėti nepagrįstas, bet tikrai
teisingas nuojautas. Jas išsiugdžiau kai tikras žemėlapis taip suplyšo, kad net
kaip puzlė nebesusideda.

Man kažkodėl tvirtai atrodė, kad nuo The Bund (čia vieta
kitapus upės, priešais Pudong naująjį rajoną su Oriental Pearl TV toweriu) yra
tiesioginis autobusas namo. Kaip kažkada minėjau tvarkaraščiai tik kiniškai.
Jei trumpiau, tai pusvalandį laukiau autobuso, kuris pasirodo važiuoja tik
naktimis. Galiausiai susiprotėjau paklausti ten buvusių kinų. Tada tie kinai
paklausė, kur man reik. Pasakiau. O jie sako: ir mes ten važiuojam. Ir parodė,
kad reikia jamti kita autobusą. Ir tipo tą patį kuriuo jie laukia. Nu gerai.
Pasižiūrėjau į stotelių sarašą. Manosios gatvės nebuvo. Nu bet kas čia
vietiniai, jie ar aš. Nusprendžiau pasitikėti. Kai atvažiavo autobusas, jau
ruošiausi lipti, o tie kinai ir sako: bet mes namo važiuosim dar ne dabar.
Dabar važiuojam į kitą vietą. Šitas autobusas ne į zhongshanbei yi lu. Nu ot
niekšai. Nors bent jau pasakė, kol dar ne aute buvau. Iškreiptą jie suvokimą
apie transportavimąsi turi. O aš višta valandą stotelėje pasitryniau. Taip man
ir reikia. Viso gero.

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. Rolandas:

    :D

Rašyti komentarą