BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

too dumb to die

O taip. Sustabdykit pasaulį, išlipsiu. Čia taip sako
lietuvių liaudies išmintis. Tačiau tempas Šanchajuje toks greitas, o laikas
taip skrieja, kad man kaip tik tai ir tesinori pasakyti.

Taigi ilgai neplepėjus prie reikalu. Kadangi esu visiška kvaiša
ir pamirštu įkelti tam tikrus svarbius dalykus į blogą, tai dabar įdėsiu
skaičių pavyzdžius. Niekuo daug tie skaičiai nesiskiria, tačiau ot kinai
rupūžės apsimeta, kad nesupranta.

 

O dabar apie mano mažus nuotykius. Praeita šeštadieni buvau
vakarieniauti pas tą draugą kinę, apie kurią minėjau. Buvo labai smagu. Ji visa
ne tokia kaip kiti kinai. Daug reiškia tarptautinis išsilavinimas ir darbas tarpkultūrinėje
aplinkoje. Ji ir jos draugė pasakojo, kad darbas kinų kompanijoje ir toje,
kurioje jos dirba absoliučiai skirtingas. Pavyzdžiui kai dirbi tarp kinų, tai
ir po darbo visi labai smagiai bendrauja, o darbo metu neturi problemų
pasikalbėti ne tik apie darbą, bet ir šiaip apie asmeninius reikalus. Visi kaip
viena šeima. O tarp europiečių tai tik darbas, mandagus dalykiškas bendravimas
ir nuolatinės varžybos. Labai juokėmės kai pasakojo, kad studijų metais turėjo
tokias pamokas, kaip valgyti vakarietišką maistą ir kaip dalyvauti vakariečių
vakarėliuose. Sakė sunkiausia valgyti „tuos itališkus nūdlus“ su šakute. Dar
vienas pokštas, kurį pasakojo: jei tu kinui ar kinei pasakai komplimentą, jie
visada turi atsakyti, kad tai netiesa ir t.t. ir t.t. jie turi būti kuklūs. Taigi
vienas užsienietis vienam kinui pasakė, kad jo žmona labai graži. O kiniškai
reikia atsakyti: na li na li ( tai reiškia: na ką jūs, visai ne). Tačiau
klausimas „kur“ irgi skamba na li. Tik truputi kitokie tonai. Taigi užsienietis
pamanė, kad kinas klausia, kuri tiksliai vieta, jo žmonoje tokia graži ir
pradėjo susinepatoginęs atsakinėti: „ visur, visur“. O dabar laikykitės. Papasakosiu,
ko valgiau. Kaip aperityvas buvo patiekta visokių įdomių vaisių ir…vištos
kojos. Taigi. Valgiau vištos koją, tokią su nagais net. Įsivaizduokit kai
atrodo. Tiesiog tokia nukirsta koja ir išvirta. Iš pradžių baisu buvo net artyn
prie burnos pritraukti, bet vis tik pasiryžau ir dabar kol kas esu gyva. Taip pat
ragavau lotoso. Ten tokia dalis, kuri yra prie pat šaknų. Skonis truputį
panašus į bulvės, bet labai saldu. Ir tikrai skanu. Na aišku daug ten buvo
maisto. Kai ir kinams įprasta. Tai namo parsiridenom.

 

Mokykoje gavau savo pirmąjį atlyginimą. Tai nusipirkau
keletą daiktų. Vienas iš jų buvo batai. Juos pirkau iš pažiūros geroje
parduotuvėje. Šiandien antra diena kaip nešioju, o jau padai atsiklijavo. Eina sau.
Tikrai made in china. Todėl šiandien eisiu į europietišką parduotuvę,
tikriausiai labai daug sumokėsiu, bet nusipirksiu batus kurie skirti
vaikščioti, o ne į juos žiūrėti. Dar buvau nusitrenkusi su Anna (naujoke) į tą
fake market turgu, kur galima derėtis. Ir dviem šviesiaplaukėm vienom ten eiti
buvo didelė klaida. Net neįsivaizduojate, kaip mus ten užpuolė. Beveik tikra ta
žodžio prasme. „užeikite į mūsų skyrių“, „pirkit pas mus“, „iš kur jūs“, „einam
su mumis, mūsų prekės geriausios“. Jei tik būtų šūkavę pavymui būtų dar nieko
tokio, bet jie čiupdavo už rankų, už pečių, neleisdavo praeiti, bėgdavo iš
paskos, laukdavo koridoriuje, kol išeisim iš vieno skyriaus, kad galėtų
nusivilioti į kitą. Siaubas. Be to kai buvom dvi šviesiaplaukės europietės, ir
abi natūralios odos striukytėm jie pagalvojo, kad esam apšalusios pinigais ir nesileisdavo
į derybas dėl kainos. Kai užkeldavo kokią nerealią. Pirmą kartą kai ten buvau, nors
ir sugebėjau mažiau šnekėti, bet buvo paprasčiau. Šį kart jie net nesileisdavo
į derybas. Šiaip ar taip nusipirkau du megztukus. Vieną nusiderėjau nuo 150 iki
50, o kitą nuo 130 iki 55. Nors būtų buvę galima nusipirkti už dar pigiau. Geriausia
buvo, kad savo striukę sugrūdau į kuprinę, kad ji klaidingo įspūdžio apie
turtingas užsienietes nedarytų, ir pasakodavau istorijas, kad labai daug
prisipirkau, net kuprinė išsipūtusi, daugiau nebeturiu pinigų. Taigi arba jie
man parduoda už tiek kiek turiu, arba einu namo nieko nenusipirkusi. O kadangi
kinui norisi paimti visus pinigus, kad ir nedaug jų, tai jie negalėdavo mūsų
paleisti ir parduodavo už tiek kiek sakydavom. Tik kartą netyčia iš piniginės
pasimatė kiti banknotai. Tai pardavėja papyko, o aš čiupau savo pirkinį,
išsišiepiau ir pasakiau kažką tokio kaip: „aaaa…mm…. tai gal ir ate…“.
Paskui labai juokėmės. Nusipirkau vieną palaidinę, kuri yra Calin Klein. Nene. Klaidą
rašydama ne aš padariau. Taip pat burberries šalikėlį, kuris pagal etiketę
pagamintas Anglijoje, ir yra iš
100% kašmyro. Kas tikrų tikriausias melas. Prieš tai į tą stebuklingą
vietą grūdomės autobusu. Kadangi tai buvo senas autobusas ir stotelių niekas
nesako nei kiniškai nei angliškai tai teko pasikliauti vidiniu jausmu, kurioje
stotelėje reikia lipti. Kai išlipom, aš prisiminiau, kad esame kažkur netoli,
bet kaip tiksliai iki ten nueiti nelabai. Taigi pasiklausiau gatvėje kelio. Taip
stengiausi viską tiksliai sakyti ir tikrai suprantamai, gerai jau gerai, ne
tobulai, bet tikrai suprantamai. O ta mergina, kurios klausiau pasižiūrėjo į
mane kaip į debilę ir angliškai atsakė: „I don‘t know, just yesterday I came
here from Hangzhou (čia toks kitas kinijos miestas, kur Gediminas mokosi)“. Nu jo.
Gera situacija.

Aj prisiminiau. Mokykloje vienas vaikas priėjo prie manęs ir
paklausė: „Excuse me, are you Barbie doll?“ net nebežinau, ką ir atsakyti…
gal tik tiek, kad iš mano masės išeitų dvi barbės.

Vakar mokytoja manęs paklausė ar negalėčiau savo kalbos iš
konkurso nunešti į universiteto ofisą. Jie nori mano kalbą kažkur publikuoti,
nes mano, kad ji labai įdomi. Tai labai malonu. Apsidžiaugiau ir šiandien
nunešiau ją ten. Kadangi tos darbuotojos, kuriai turėjau paduoti neradau, tai
perdaviau kitam tam pačiam kabinete sėdinčiam darbuotojui. Taip stengiausi
viską pasakyti kiniškai, o jis pajamė ir išsišiepęs man viską angliškai atsakė.
Net neįdomu. Paskui reikės paklausti kur jie tą kalbą nori publikuoti. Tikriausiai
kokiam mokyklos lankstinuke, kurį jei ir pamatys daugiau nei penkti žmonės tai
tikrai niekas nesivargins skaityti kalbos, visas 5 minutes. Šiaip ar taip tiktai
malonu, kad jie tos kalbos paprašė. Tiesa, mano prizas kažkoks ypatingas
arbatos puodelis. Toks mėlyno stiklo su sidabriniais raižiniais ir įtvirtintas
metalo rėmais. Ir dar šaukštelis. Ir labai graži dėžutė, kurioje viskas yra. Toks
tikrai fainas suvenyras iš Kinijos bus.

O dabar papasakosiu, kas buvo vakar. Nes buvo nerealu. Tikrai
nerealu. Philippe atsiuntė man tokį intriguojantį mailą. Jis sutiko dviračiais
aplink pasaulį keliaujančią muzikantų trijulę. Jie groja visur kur tik gali. Jų
stilius viso pasaulio įdomios dainelės ir čigoniškas jazzas. Geras vaizdelis
pamatyti ką nors dviračiu gabenantį kontrabosą. Žodžiu vos aš radau tą vietą,
kur vyksta tas koncertas. Ir vos tik juos pamačiau iškart išsišiepiau. Jie nerealiai
atrodė. tokią tikri keliautojai. Nesišukavę, apsirengę belenkokiais spalvotais rūbais,
dideliais margais šalikais ir neaiškiom kepurėm. Vienas muzikantas turi ilgą
barzdą, o joje įstrigusias šukas. Labai juokingai atrodo. O grojo labai jau
gyvybingai. Tikrai turi daug energijos ir gebėjimo sudominti publiką. Nors tokie
biški nevalos atrodo, bet kaip gali kitaip būti jei aplink pasaulį keliauja jau
metus ir vien tik dviračiais. Gyvena iš to, kiek uždirba grodami. Visur kur
papuola. Vienas dar piešia nerealias karikatūras. Jų grupės pavadinimas „too
dumb to die“. Kitaip tariant per kvaili, kad mirtų. O tada Philippe pasakė, kad
jie pas jį namuose apsistojo….ir, kad vienas muzikantas iš JAV, vienas iš
UK…..o solistė-vokalistė….iš…ogi iš Estijos. Nu geras. Nerealu. Ji pirmas
žmogus iš Baltijos valstybių, kurį sutikau per du mėnesius čia. Koks mažas tas
pasaulis. Philippe papasakojo jiem apie mane. Tai jie irgi buvo nustebę, kad
sutiko lietuvį, nes per metus kelionių buvo sutikę tik dar du estus, bet nei
vieno latvio ar lietuvio. O kai grodami ant scenos jie prisistatinėjo, tai
solistę pristatė, kaip žmogų iš keistos šalies, Estijos, kuri yra netoli
Lietuvos. Nu nerealu išgirsti žodį Lietuva iš scenos. Tai švilpiau kiek
mokėjau. Paskui dar teko truputį su jais pabendrauti, o su estei pasakyti
terre. Oj ten aparatai. Be to susipažinau su viena žurnaliste, kuri dirba
Shanghai daily. Apsikeitėme kontaktais ir dar ji man davė pakvietimą į vieną
dailės parodą. Ir pasisiūlė ją aprodyti. Nerealu. Tada susiruošiau namo, nes
buvo jau gana vėlu. Parvažiavau motorbike taksi, nes taip greičiau ir įdomiau. Kai
jau atvežė mane į kiemą tai derėjausi derėjausi. O tas vairuotojas toks kietakaktis,
niekaip nenusileidžia. Aš jam ir taip ir taip aiškinu, kad motociklas ne
mašina, kad juo šalta vžiuoti ir t.t. o jis nenusileidžia ir viskas. Tada aš
pradėjau savo seną pasakaitę, kad esu vargšė studentė ir kad man reikia pinigų.
O jis sako: „tai, kad tu labai gerai apsirengusi, kad būtum vargšė“. Gal reikės
su savo „kožufke“ nebesirodyti gatvėje… galiausiai per vargus nuo
penkiasdešimt iki keturiasdešimt nusiderėjau, o kai jau reikėjo mokėti, tai
paaiškėjo, kad smulkiausia kupiūra, kurią turiu ir yra penkiasdešimt. Ot velniana.
Tai taksistas pradėjo žvengti ir vietoj dešimt ¥ grąžos man atidavė tik penkis.

Nu ir gerai. Maji velnias.

Parėjau namo, pasiklausiau tos pakvaišėlių grupės kompakto,
kurį nusipirkau koncerte ir nusiridenau miegot. O ryte vos ne pramiegojau. Paskos
pabaiga.

Rodyk draugams

Komentarai (7)

  1. ideologinisvadas:

    ilgas, bet idomus

  2. nonamex:

    grazu :) zavingas tas pasaulis :)

  3. JogileJ:

    tiesa.pasaulis grazus. la vita belle. kasdien tai pagalvoju…

  4. shiny:

    ((: aciu uz eiline juoko doze
    ir tikrai slepk ta savo odini shvarkeli

    beje, o kaip ten kinijoj su kaledomis? kopijuoja nuo vakaru ar nepropaguoja visokiu kalediniu papuoshimu ir santaklausu?

  5. nonamex:

    Sukrimatu visa diary per gera pusdieni ir uzsipavydejau :)
    kiek ispudziu kiek nuotykiu ir nervinimosi (?) del konkurso.
    Saunuole :)

  6. Rolandas:

    Tavo rašliavos taip įtraukia, kad man vis labiau atrodo, kad tau tiesiog reiktų įsidarbinti kokiame žurnale ar laikraštyje, keliauti ir rašyti tokius asmeniškus straipsnius :)

  7. JogileJ:

    man labai malonu, jei jums idomu. o as vis labiau jaudinausi, kad pradedu issisemti, ir kad nesugebu perteikti visu nuotykiu ir visu kinijos spalvu, kurias cia pamatau…

Rašyti komentarą