BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

PASKUTINIS LAISKAS IS KINIJOS.ech….

大家好!

 

Sveiki visi mielieji ir mielosios.

 

Aš vis dar gyva. Ir vis dar Kinijoje. Jau nebeilgai. Tik
dešimt dienų liko iki keliones namo…ech…laikas prabėgo taip greitai…

Taigi rašau paskutinį įrašą iš Šanchajaus. Ankščiau
neprisiruošiau nes tiek daug visko vyko, kad tiesiog nebebūdavo laiko, noro ir
jėgų įsijungti kompiuterį.

Hmm…nuo ko čia pradėjus…..

Antras semestras buvo nuostabus. Mano nauji kasiokai
nepakartojami. Suradau nuostabią draugę vardu Mieko. Ji japonė. Tačiau kaip
pati pasakė: „i‘m done with Japan. I‘m never gonna come back there“. Ji tokia
kaip čia pasakius…“navatna“. todėl man taip ir patinka. Su ja turėjome tiek
nepakartojamų pietų, vakarienių, vakarėlių, popiečio kavų ir arbatų,
pasivaikščiojimų ir ilgų ilgų pokalbių. Apie madą, gyvenimo būdą, religiją,
istoriją, vaikinus, politiką, gyvenimo prasmę, maistą, kinus, Kiniją, orą,
muziką, filmus, transporto priemones, keliones, draugus ir šeimą…apie
viską…. Dar susiradau draugų prancūzų…taip taip…kad ir kaip keista, vis
tik susidraugavau su prancūzais….o su jais turėjom daug juoko, vyno ir
spageti vakarų, daug jazzo koncertų. Ir daug intrigų…ir dar daugiau intrigų.

Dabar papasakosiu apie kelis įsimintiniausius šio
laikotarpio įvykius.

Taigi: pati sau viena keliavau į Pekina ir Xian‘ą. Pakeliui
traukinio vagoną kažkaip apsėmė. Teko gelbėti lagaminus. Kinai supanikavo. o
irg biški. Bet ne dėl lagamino. Dėl kinų.

Aplankiau uždraustąjį miestą, tiananmenio aikštę. Paskui
sutikau Britą, kuriam prie vienos šventyklos padėjau išversti autobusų grafiką.
Paskui paaiškėjo, kad gyvenam tam pačiam viešbutyje. Tada su juo patraukėm
valgyti garsiosios Pekino Anties. Ir atsisveikinom. Kopiau didžiąja kinų sieną.
Gide buvo aštuoniasdešimtmetė babytė iš gretimo kaimo. Kinų siena nepakartojama.
Nepapasakosi jos. Kažkas stebuklingo…ir dar kai kelia rodo babytė, kuri pati
vos ne tokio pat amžiaus kaip kinų siena….ech…. dar pekine lankiausi
senovimiem operos teatre ir klausiausi Pekino operos. Och plaučius jie turi….
naktiniame delikatesų turguje valgiau jūros žvaigždės, gyvatės, bičių lervų,
varlės ir daug aštunkojienos… Gyvatė, varlė ir aštuonkojis skanu. Bet bičių
lervos ir jūros žvaigždė didžiausias fui kokį tik galima įsivaizduoti.

Paskui anksti rytą keliavau į oro uostą. Turėjau skristi į
Xian‘ą. Ten kkur terakotos karių armija. Bet…skrydį atidėjo dvylika valandų.
Nes…paprasčiausiai sugedo lėktuvas…oj kokia pikta buvau. Prakeikiau visus
kinus ir jų kvailas oro linijas. Galiausia vidurnaktį buvau Xianą.
Prisiregistravusi viešbutyje išėjau apžiūrėti naktinio miesto. Prie senovinės
miesto gynybinės sienos pamačiau vieną kiną. Jis taip sakant „lengvinos“, o gal
tiesiog žymėjo savo teritoriją ir sienos dalį. Pagalvojau,  kad socialiai įdomus vaizdelis: senovinė
siena, senovinis dviratis atremtas į sieną ir sysiu darantis kinas. Pajamiau ir
nufotografavau. Bet aš vėpla pamiršau išjungti blicą. Kinas pamatė.
Susivervimo. Pradėjo mane keikti ir…pradėjo rėkti, kad atiduočiau foto
aparatą. Aš biški išsigandau..kaip ir naktis…nepažįstamas miestas, aš viena,
persiutęs kinas…tai kaip ir kiekvienas protingas žmogus pasielgtų…dėjau į
kojas. Bėgau greitai greitai. Visa laimė kinas bėgo lėčiau. O viešbutis ne taip
toli buvo. Tai kinas prie viešbučio durų sustojo ir nedrįso eiti vidun. O aš
nebedrįsau eiti laukan. Taip mano pirma diena Xian‘e ir baigėsi. Kitą dieną
aplankiau terakotos karius. Viskas, ką galiu pasakyti: OHO. geriausias nuotykis buvo kai skridau iš xiano į Šanchajų. dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių pakeitė reisą. buvo jau vėlokas vakaras. na bet nieko,pakeitė tai pakeitė. laukti tik pusvalandį ilgiau reikėjo. kadangi buvau pavargusi po kelionės tai lėktuve bematant ir užmigau. tik girdžiu, kad jau leidžiamės. bet…ne šanchajuje, o kažkokiam kitam mieste. kurio pavadinimo iki tok nebuvau nei girdėjusi. man tik širdis į kulnus nusirito. rupūžą raugintą, mažu ne į tą lęktuvą įsėdau….ką aš žinau, kur dabar esu, gal kaikur prie mongolijos sienos. o jau vidurnaktis. kitą dieną reik ir į univerą ir į darbą….aišku angliškai nėra jokio paaiškinimo. tai paskui kiniškai susišnekėjau ir paaiškėjo, kad kažkas ne taip lėktuvui ir reikia jį pakeisti. todėl nusilidom pakeliui, tarp xiano ir šanchajaus. sėkmingai pakeitėm lėktuvą  ir paryčiais buvau jau namie, savo lovoje…tai tokia vat nepakartojama klionė.Paskui dar su Mieko
kitą kartą keliavom į Suzhou. Vadinamą Kinijos Veneciją, miestą ant vandens. Ot
smagumo turėjom.

Per visą laiką buvo ir nelinksmų nutikimų. Vienas suomis
studentas bendrabutyje mirė. Nežinia nuo ko. Tiesiog pajamė ir mirė. Niekas
nieko nepasakojo, niekas nieko neinformavo. Mes jį pažinojom, tą suomį. Jo
vardas buco Nikė. Jis visada šypsodavosi. O Mieko buvo jį įsimylėjusi. Net
nepasakosiu, koks juodas laikas buvo po jo mirties. Visi buvo sukrėsti. Paskui
vienas draugas prancūzas, su kuriuo žaisdavom pokerį, išprotėjo. Pasirodo, jam
šizofrenija. Jis bandė nusižudyti. Mieko jį išgelbėjo. Tada po kiek laiko jis
pabėgo iš daktaro kabineto. Be batų. Be pinigų ir be telefono. Mes visur jo
ieškojom, nes bijojom, kad jis gali vėl bandyti nusižudyti. O be to tos dienos
vakare jis su daktaru, atskridusiu iš Prancūzijos, turėjo keliauti namo. Buvo
kaip filme. Galiausiai Tim (toks jo vardas) pats parėjo namo. Kitą dien
atskrido jo tėvai. Tim dar savaitę praleido Šanchajaus psichiatrinėje, o paskui
oro linijos sutiko jį pargabenti namo. Dabar jam jau geriau. Vakar Mieko
kalbėjo skype su juo. Gali būti, kaj jau rugsėjį jis galės grįžti į
universitetą. Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Dar dvi kinės bandė nusižudyti,
nes mūsų prancūzai draugai jas paliko. Viena prisigėro vaistų ir ligoninėje
teko jai plauti skrandį. Kita bandė šokti po mašinų ratais. Ech tos dramatiškos
kinės. Bandė mūsų prancūzus po padu pakišti. Bet geriausias įvykis buvo kai
Mieko kambariokas prancūzas susirado kinę merginą. Ji jam pasakė, kad susipyko
su tėvais ir nenori kelas dienas nakvoti namie. Aišku, geraširdis Ben (toks
prancūzo vardas) leido jai apsistoti keliom dienom pas jį. Ir tada…į namus
įsiveržė policija. Pasirodo nekaltoji kinė buvo prostitutė. Ir policija jau
kuris laikas ją stebėjo. Žodžiu Ben buvo areštuotas ir nugabentas į kalėjimą.
Nors jis net neįtarė, kad ta mergina prostitutė. Galiausiai viskas baigėsi
laimingai. O Ben po to įvykio daugiau nebesiveda merginų namo.

Dar sutikau vieną latvį Šanchajuje. Jis pagal tokią pačią
programą kaip ir aš mokosi. Dabar neseniai buvo tarptautinis filmų festivalis.
Ir mano nuostabai rodė lietuvių filmą. Nežinau lietuviško pavadinimo. Na tą
filmą, kur su Mamontovu. Kai su latviu nusiradom į kino teatrą, vos iš klumpių
neišvirtau pamačiusi, kad pats Mamontovas ir kiti lietuviai aktoriai atvažiavo
į Šanchajų pristatyti filmo. Aišku po filmo pribėgau pasisveiktiti ir visaip
ten džiūgavau. Bet mane greitai nugesino. Lietuvos ambasados žmonės nebuvo
patys draugiškiausi. Šilčiau laiką praleidau su Latvijos ambasados
darbuotojais. Žodžiu, prisiminiau, kad mes lietuviai truputėlį nemandagūs,
nedraugiški ir grįžau namo. Bet šiaip ar taip buvo labai smagu pamatyti filmą
ir lietuvius.

Dar vieną dieną…vienas prancūzas…vardu Gary….priėjo
prie manęs ir nedrąsiai sako: „hmm…ar galiu tavęs paprašyti vienos
paslaugos…gal gali su manimi eiti apsipirkti. Man verkiant reikia nusipirkti
naujų drabužių. O tu visada taip gražiai atrodai, turi gerą skonį…gal galėtum
man padėti išsirinkti….“. kaip galiu atsisakyti, kai kas nors pasako, kad aš
gražiai atrodau…. Taigi su Gariu turėjome linksmą dieną. Buvo kaip filme
„graži moteris“. Tik kad ne aš, o Garis buvo Julie Roberts. Man teko Ričardo
Geer‘o vaidmuo. Bet buvo labai smagu.

Dar buvo vienas korėjietis. Jis psichas. Bent jau mes taip
manėm. Jis mane įsimylėjo ir nedavė ramybės. Amžinai skambinėdavo, gatvėje iš
už nugaros griebdavo už peties ir išgąsdindavo. Amžiais atsisėsdavo kaikur
šalia manęs. Ir visada klausdavo tik tų pačių klausimų. Ir niekada neatsakydavo
į mano. Kažkoks nesveikėlis. Jau paskui buvau biški ir išsigandusi. Tiek visokių
istorijų buvo su juo. Bet dabar jau ramu. Jis Korėjoje.

Dar mane negyvai užkniso mano darbas toje mokykloje. Vieną
kartą viena mergaitė atsinešė dėžutę kirmėlių. Tokių baltų gleivėtų. Paskui
netyčia jas klasėje papylė ant grindų. Tai aš jos ir klausiu, tai kodėl tu
dabar tų kirmėlių namie nepalikai. O ji man ir sako: „aš laukiu, kada jos
pavirs drugeliais. Kas bus jei aš jas paliksiu namie ir per tą laiką, kol manęs
nebus, jos ims ir pavirs drugeliais…“. nenorėjau skaudinti vaiko, bet man
atrodo, kad tų kirmėlių rūšis niekada nepavirs drugeliais. Paskui kitą kartą
ateinu į darbą ir matau David (toks mokinio vardas) jau sėdi klasėje. Aš jam ir
sakau: „Hi David, how are you?“. O jis man: „hey teacher, but I‘m not David
anymore. I changed my English name“. Aš: „oh…really? so what‘s your name
now?“ jis: „I‘m Harry Potter now“. Ir čia ne pokštas. tas vaikas tikrai
pasikeitė savo vardą į Harry Potter. Dabar kai kviečiu jį atsakinėti tai sakau:
„Potteri, prie lentos
. Smagu…. taip nekenčiau to darbo….bet galvoju, kad
pasiilgsiu aš tų vaikų…gal tik truputį….

Šiaip išsilaikiau jau visus egzaminus. Pabaigiau mokslus.
Ir dabar turiu dešimt laisvų dienų. Taigi maloniai leidžiu laiką ir pinigus.
Vaikštau po galerijas. Gražius restoranus ir kavines. Artistų kvartalus.
Kasdien pasipuošiu ir neskubėdama atsisveikinu su Šanchajumi.

Čia tiek daug išmokau. Tiek daug supratau. Aš suaugau čia.
Čia sutikau nepakartojamų draugų. Čia atradau save. Ir supratau ko tikrai
noriu. Šanchajus visada bus stebuklingas miestas. Padūmavęs, kunkuliuojantis,
verdantis, visada laukiantis ir visada parodantis skirtingą savo veidą.
Šanchajus kaip narkotikas. Gali pasinerti į svaiginantį gatvių ūžesį, neonines
šviesas, jazzą, vyną ir jūros maistą. Gali pasinerti į emocijas, vaizdus, garsus.
Galiu pasakyti, kad per dvidešimt mano gyvenimo metų, šitie metai buvo
geriausi. Prasmingiausi. Vieną diena aš čia grįšiu. Bet žinau, Šanchajus jau
bus kitas. Jis keičiasi kas dieną.

Esu labai LAIMINGA. Mano gyvenimas nuostabus. (pastaba:
nebijokit, jokių kiniškų grybų nevalgiau, ir drakonų nemačiau. Čia aš rimtai
taip kalbu, kad laiminga esu).

Šia gaida ir baigsiu….ką tik baigiau savo starbuckso
capuccino ir pyragaitį. Dabar einu į naujai atsidariusią jazzo įrašų parduotuvę
Prancūzų koncesijoje, o paskui trauksiu į vieną galeriją…

 

Iki pasimatymo! 再见!Jūsų Jogilė!

 

 

P.S. dar neapsisprendžiau, bet gali būti, kad savo
dienoraščius tęsiu iš Manchesterio.

 

Rodyk draugams

Rytų Amsterdamas- Bankokas + kiti džiaugsmai pargrįžus į Čajną

Taigi žadėtoji istorija apie Bankoką. Jei galima rasti
panašių miestų skirtinguose pasaulio kraštuose, tai Bankokas ir Amsterdamas
būtent tokie. Panašūs savo temperamentu ir tuo pačių skirtingai žavūs.

Savo nuostabiajame viešbutyje praleidome geras penkias
valandas. Nes nusigavom ten paryčiais. Ryte, nors ir ganėtinai anksti
išsiruošėme ekskursauti, bet karštis jau gerokai lenkė prie akskvalto. Paėjus
kokią gerą du šimtus metrų, prie pėsčiųjų perėjos mus užkalbino čiabuvis. Ir
pasakė, kad ta proga, jog kinų naujieji metai, visos šventyklos šiandien
nemokamos, kaikurios, į kurias turistai niekada neįleidžiami išimties tvarka
atidarytos turistams vienai dienai, be to, kad tuk tuk (tokia transporto
priemonė panaši į rikšą, tačiau motorizuota, gazoliniu varoma) gali vežioti mus
visą dieną už kokius trisdešimt bah (kas yra centai cenčiausi. Ledų porcija
kainuoja dvidešimt bah), nes šiandien gauna nemokamą gazolinį. Pagalvojom, kad
kelionių dievai mums vis tik šypsosi. Ir laimingos susėdome į tuk tuk daryti
apžvalgos po miestą. Mūsų vairuotojas mus apvežiojo po visas svarbiausias
šventyklas, kurios tikrai įspūdingos. Kiekvienoje vietoje mus kasnors
užkalbindavo ir mūsų žemėlapyje pažymėdavo kitas atrakcijas, kurias privalom
aplankyti. Labai norėčiau perrašyti jų pavadinimus, bet tajų kalba toks gremėzdiškas
dalykas, kad kol pabaigi sakyti vieną žodį tu jau pamiršti jo pradžią.

Vienoje šventykloje teko laukti už durų, kada vietiniai
pabaigs maldą. Belaukiant mus užkalbino vienas vyriškis. Jis buvęs vienuolis, o
dabar gyvena jav ir turi ten tailandiečių virtuvės restoraną. Iš jo sužinojom,
kad Tailandas yra garsus savo auksu ir safyrais. Net tiffany perka iš Tailando.
O vieną dieną metuose, (och koks netikėtas sutapimas-būtent šiandien) jie daro 20%
nuolaidas viskam. Taigi užsieniečiai prisiperka juvelyrikos, o paskui užsienyje
parduoda dvigubai brangiau. Jei jiem dirbiniai nepatinka, jie betkada gali
gražinti pardavėjui Tailande. Viskas parduodama su sertifikatais ir pažymom,
žodžiu tvarkingai ir legaliai. Taigi blogiausiu atveju atgausi pinigus.
Tailandietis-amerikietis mums nesikuklindamas parodė, ko pats prisipirko,
vežtis atgal į jav, kaip atrodo sertifikatas ir dar daugiau apie safyrų kasimą.
Prisiklausę visokių istorijų pačios nuvažiavome į tą juvelyrikos mugę
pasižiūrėti. Kadangi buvom užsienietės tai sulaukėm didelio dėmesio.
Išsimatavom visokius žiedus su deimantais, koljė su safyrais. Ir nors visą
laiką maniau, kad man mieliausi mano mediniai karoliai, supratau, kad merlin
monro neklydo… galiausiai turėjom nuvilti pardavėjus, nes Kristine
pasiteisino, kad yra vargšė stažuotoja, Suki, kad paskutinius pinigus jau ir
taip kelionei išleido, o aš, ką, aš studentė, kokie dar safyrai. Po
brangakmenių sekė didieji Bankoko rūmai. O…tiek blizgesio nebuvau mačiusi. Tik
akyse mirguliuoja. Tikras varnų rojus.Visi bokštai bokšteliai išpuošti auksinėm
dekoracijom, veidrodėliais, kristalais ir viskuo, kas tik gali blizgėti. Reikia
paminėti, kad karštis buvo žiaurus, o prie vartų nusprendė, kad aš ir Suki
esame nederamai apsirengusios, tai teko išsinuomoti ilgus storus sijonus. Bet
ištikrųjų, nepaisant baisųjų sijonų, rūmai paliko nenusakomą įspūdį. Taigi
pirmą dieną tikriausiai apžiūrėjom visas įžymiausias Bankoko šventyklas. Vakare
išsinuomojom baržą su vairuotoju, kuris apiplukdė mus kanalais aplink Bankoko
centrą. Plaukėm greitai, barža maža tai kartais atrodė, kad apsivošim. Man
smagu buvo, bet Kristine vėl galvojo, kad mirsim. Įdomiausia, kad plaukdamas
gali matyti kas darosi tų trobelių, sulipdytų ant pastolių vandenyje, viduje.
Gyvenimas verda. Gaminamas maistas, šokama, žiūrima televizorių, kažką
remontuojama, geriami šalti gėrimai, šnekučiuojamasi susėdus šezlonguose. Ir
kyla vienintelis klausimas, ar tailandiečiai kada turi problemų….

Bankokas yra garsus dėl savo naktinio gyvenimo. Ir
ištikro net nesistebiu. Naktį oras darosi šiek tiek pakenčiamesnis, kainos
nedidelės, be to bankokiečiai turi tokią taisyklę, kad viską, ką darai reikia
daryti su džiaugsmu, tai jie tikrai visada labai džiaugsmingi. Čia ne išmislas,
yra net specialus tailandietiškas žodis tam linksmumui apibūdinti, bet vėl aš
kvaiša nepamenu. Šiaip ar taip, tailandiečiai nerealūs žmonės, visada
išsišiepę, atsipalaidavę, laimingi, nesijaudina, neskuba, nepanikuojų. Yra taip
sakoma: Laose visi nuoširdūs ir geri, Kinijoje tave apsuks, Kambodžoje vietinai
greitai mokosi iš kinų, tai irgi apsuks, o Tailande tave tikrai apsuks, bet su
šypsena. Tailandas ta vieta, kur gali save lepinti. Daug įvairiausių vaisių
(kokių gyvenime nebuvau valgius. Pavyzdžiui brangiausias pasaulio vaisius
durian (nežinau kaip lietuviškai), labai smirda, bet skonis fantastiškas.
Visokiausi šviežiai spaustų vaisių, žolelių ir dar belenko kokteiliai, gali net
gerti kokoso pieną tiesiai iš pačio riešuto. Jei dar apie maistą, tai žaliasis
tailandietiškas karis vienas skaniausių dalykų, kokį kada valgiau. Jūros
gėrybės. Daugybė tailandietiško masažo salonų. Visur groja  muzika. Pilna pirkti gražiausių dalykų.
Niekur nemačiau tiek gražių suknelių kaip Tailande. Pilna pramogų, vaizdingų
vietų, įdomių restoranų ir barų. Tikras rojus. Dar vienas dalykas. Tailandas
turi įdomios reputacijos dėl savo raudonųjų žibintų kvartalų ir Lady-boy
(transvestitai). Matėm ir mes tokių. Bet net nepasakosiu daugiau. Gaila man jų
ištikro. Maniau, kad esu tolerantiška, bet matėm įvairiausių šlykštynių, kurios
tiesiog kelia pasibjaurėjimą.

Dar Tailande aplankėme plaukiojantį turgų. Jis
plaukiojantis todėl. Kad viskas vyksta kanaluose, pardavėjai savo prekes
surikiavę laiveliuose ir beplaukiant bei pakeliui prasilenkiant gali nusipirkti
įvairiausių dalykų. Nuo šafrano iki suknelės. Pilną laivelių, pilna žmonių,
kanalas užkimštas, visur kvepia prieskoniais ir vaisiais. Nerealu. Po turgaus
mūsų šturmanas mus nuplukdė į kokosų fermą. Nesitikėjau, kad tiek visko galima
pagaminti iš kokoso. Visokiausių gardumynų ir visokiausių produktų. Vienas dėdė
davė man didžiulę kartį ir liepė makaluot milžinišką bliūdą su kokosų cukraus
mase. Dar pokštas. kaip žinia, mes gyvenam kinijoje. Todėl dėrėtis mokam.
Kitaip neišgyvensi. Tai mes visos kelionės metu ir visur derėjomės. Galiausiai
tas žmogus iš kurio išsinuomojom valtį plaukiojančiam turgui apžiūrėti gavo
daug pylos nuo boso, kad per pigiai pajamė.

Ou vajė vajė, kiek visokių pokštų buvo Tailande…net
neišeis visko aprašyti. Bet paskutinis dalykas, apie kurį dar nori papasakoti
yra Ayuthaya, senoji Tailando sostinė, dvi valandos kelio nuo Bankoko. Ten
šventyklos tikrai įspūdingos. Penkių, šešių šimtų metų senumo. Išsinuomojome
tuk tuk, kuris mus apvežiojo po visas svarbiausias ir įspūdingiausias Ayuthaya
vietas. Atrodo, kad būtume atsidūrę ne šiame pasaulyje, kažkur tarp pasakos
knygų puslapių. Galiausiai nuvažiavome į dramblių fermą. Kur sušėriau drambliui
kokoso riešutą, o jis mane apspjovė. Buvom vienoje šventykloje, kur išsibūrėm
ateitį. Turi atsiklaupęs prieš Budą barškinti tokį cilindrą su daug lazdelių.
Ant kiekvienos lazdelės tam tikras simbolis. Bebarškinant viena lazdelė visada
netyčia iškrenta. Tai tas pagaliukas, kuris iškrenta ir nusako tavo ateitį. Nueini
tada pas tokią tetą šventyklos pakraštyje ir ji tau viska paaiškina. Man
iškrito numeri vienas. Žodžiu pagal pranašystes laimės ir visko turėtų būti per
akis.

Net sunku nupasakoti įspūdžius. Šiaip ar taip, va dar
keletas detalių nusakančių bankoko nuotaiką. Barai, kurių baldai padaryti iš
to, ką gali rasti džiunglėse ir garaže: palmių kotai, bambukų kotai, bačkos,
virvės, palmių lapai vietoj lėkščių, margaspalvės medžiagos skėčiai. Muzika
visur garsi. Visur labai linksma. Važiuojant autobusu jie groja taip garsiai,
kad ne nebandyk užmigti. Bare vakare tave būtinai kasnors pavaišins. Net
nespėji apsisukti, o jau kasnors tiesia tau stiklinę su gėrimu. Paskutinės
vakarienės metu valgėme jūros gėrybes geriausiame jūros maisto turguje. Galima
tai pavadinti kiauliškai žmogišku pasinėrimu į omarus, krevetes, moliuskus,
sviestažuves ir t.t. valgėm kol nebebuvo jėgų. Tikra nuodėmė. Kai bandau viską
perrašyti čia, atrodo, kad nemoku kalbėti. Nusakyti Tailandui reikia turėti
išskirtinių gabumų. Žinau, kad ten tikrai dar sugrįšiu. Tikras rojus žemėje.

Tačiau nemanykit, tai nėra tik žemiški malonumai, kaip
maistas, gėrimai, masažas ir drybsojimas atokaitoje. Tailandas turi daug
daugiau. Tailando kultūra įvairiaspalvė, ryški ir sunkiai apibūdinama. Tailandą
reikia pamatyti. Tailandą reikią patirti.

 

 

Na o dabar apie mieląją, gerąją senąją Kiniją. Niekas čia
nepasikeitė, žmonės ir toliau spjaudosi belenkur, garsiai rėkauja, labai
natūraliai elgiasi ir stengiasi tave apsukti. Kai grįžau po kelių dienų reikėjo
eiti į darbą ir daug dirbti. Vehh tas mokytojos darbas…o dar mokiniai
susigalvojo per pamokas pirsčioti garsiai ir tada juoktis. Angelėliai… Dar vieną
dien belaukiant autobuso priėjo babytė, davė aliejaus butelį. Sako: „palaikyk“.
Tai ir palaikiau. Paskui, stebėjausi savimi, kad tuo metu visai nesitebėjau,
kai ji manęs paprašė.

Prasidėjo antras semestras. Prisiregistravau. Visus
antrasemestrius perkėlė į trečią lygį (čia sistema tokia: pradedantieji- keturi
semestrai (keturi lygiai), pažengusieji-keturi semestrai (keturi lygiai) ir
profai-keturi semestrai). Kelias dienas pabandžiau trečiame lygyje. Ir
pasirodė, kad viskas nėra taip sunku. Mane dėstytojai jau spėjo įsidėmėti, nes
daug atsakinėju. Ir tada….aš vištela, neturėjau problemų, tai pasidariau
problemų. Nuėjau į univero ofisą ir pasikeičiau lygį, perėjau į ketvirtą.
Woohoo
išėjo, kad
išviso peršokau metų kursą. Truputį sunkoka, reikia daug dirbti. Tikrai kad
iššūkis, bet manau, kad susidorosiu. Smegenėlės sukasi dūzgia, bet kol akys
nesiaurėja tai viskas pakenčiama. Bet bent jau gerai tai, kad suprantu, ką
dėstytojai kalba, ką reikia daryti ir t.t. (o niekas čia nebekalba angliškai,
ir niekas neberašo pinjino ir tonų. Vien tik hieroglifai, o toną ir pintiną
pats turi nusistatyti). Dar gerai tas, kad labai faina klasė. Visi labai
draugiški ir svarbiausia, tik vienas prancūzas. Tai kai vienas- nekenksmingas.
Susipažinau su daug japonų. Ir nuo šiol esu japonų fanė. Tik Ping negaliu to
sakyti, nes ji, kaip ir visi kinai, nekenčia japonų.

Dar apturėjau džiaugsmo su Kinijos bankais. Nusprendžiau
kad reik išsiimti banko kortelę. Nuėjau į Šanchajaus banką. Viską pykšt pokšt
susitvarkiau. Bet tada paaiškėjo, kad negaliu su ta kortele pervesti pinigų
internetu. Tai nuėjau į kitą banką. Kad gaučiau kortele reikėjo nueiti du
kartus. Kad galėčiau naudotis e-bankininkyste reikėjo nusipirkti specialų usb
raktą su kodais. Piktavaliai kinai nepasakė, kad tas usb turi kodą, tai aš
netyčia viską užblokavau. Tada dar pastrigo visa registracija internete, nes
negalėjo sistema atpažinti mano sąskaitos numerio. Nebegalėjau naudotis
kortele. Niekas nebeveikė. Nuėjau į banką, aiškintis. Iš manęs išsižvengė, kad
esu durna užsienietė ir kad jie man negali padėti. Pasiutau. Nusiuntė mane į
banko centrą. Kitoj vietoj. Ten iš manęs išsižvengė prie visų lankytojų. Bet
kad internete viskas užstrigo tai tikrai buvo ne mano kaltė. Pradėjau aš ten
visom kalbom aiškintis, ir pasakiau, kad niekur neišeisiu, kol man nesutvarkys
kortelės. Galiausiai nusivedė mane į tarnybines patalpas. Viską perregistravo,
perrestartavo kortelę ir be šypsenų veide pagaliau išleido. Aš galiu būt labai
gera, bet tik pradėkit mane kvailinti tai tuoj parodysiu šlykščiąją lietuvių
temperamento pusę.

Dar gavau naują kambarioką. Vietnamietę. Lin vardu. Iš
pradžių išsigandau, kad reiks taupyti elektrą ir t.t., nes vietnamiečiai savo
taupumu toli garsėja, kad nuolat aplinkui sukiosis begalė žmonių, kad gamins
visokius vietnamietiškus patiekalus kambaryje ir dar nežinia kokios ten  ritualus praktikuosis. Bet pasirodo, mano kambariokė
labai faina. Nekalba angliškai, bet kalbam kiniškai. Pedantė. Finansų
magistrantė. Ir šiaip tokia akuratna. Kai reikia įdomu pašnekėti, o kai
nereikia nelenda į akis. Su svečiais nepersistengia. Tikrai džiaugiuosi. Tikra
atgaiva po mongoliško stebuklo. Nežinau ar sakiau, bet paskutiniu metu Paisai
kildavo klausimų, ar vandenyne gyvena undinėlių. Čia ne bairis. Čia rimtai. Kai
atsakiau, kad tikriausiai negyvena, ji susimąstė ir teištarė…:“ bet juk kas
žino, vandenyne visko gali būti…“. dar klausinėjo apie ateivius. Bet aš
nelabai kompetentinga ir šioj srityje.

Kitas dalykas, Ping pakvietė tradicinės vakarienės pas
savo tėvus. Buvo tradicinė pilno mėnulio šventė. Kada visa šeima turi
susirinkti. Labai malonu, jog buvau pakviesta tokios vakarienės. Ir labai
jaudinausi, kad tik ko netinkamo ar kvailo nepadaryčiau ar nepasakyčiau. Ping
tėvai gyvena Pu Dong (jo jo, čia ta futuristinė Šanchajaus dalis). Tikrai kad
neprastas rajonas. Buvo taip gera ir smagu. Ping tėvai labai malonūs žmonės.
Nebuvau mačius tokių simpatiškų kinų. Tėvas daktaras, o mama namų šeimininkė.
Pripasakojo visokių įdomių dalykų, privaišino skaniausiais gardumynais. Be to,
pasakė, kad bet kada, kada norėsiu pailsėti nuo bendrabučio ar tos judriosios
Šanchajaus dalies, kad atvažiuočiau pas juos, kad galiu pernakvoti ir t.t.
tikrai jaučiausi labai pagerbta ir pakylėta, kad jie man taip pasiūlė. Be
abejonės, kinai labai svetingi savo svečiams. Bet tik ne šiaip užsieniečiams.

Ir dar šis tas. Kaip žinia, Kinijoje yra nacionalinė
ugniasienė. Negalima atsidaryti wikipedijos, youtube, bbc ir dar keletos
puslapių. Tiksliau net ne keletos. Žodžiu, negalima todėl, kad ten pilna blogį
nešančios informacijos apie didžiąją Kiniją. Ir visai netikėjai viena vokietė
man atsiuntė stebuklingą saito adresą. Per jį gali atsidaryti visas
draudžiamąsias svetaines ir jis maskuoja url. Tai vieną vakarą pasijutau kaip
tikra konspiracininkė. Savo mažam kambarėly, tik stalinę lempą užsidegus
skaičiau neleistinus skaitinius iš bbc. Apie Kinijos milžinišką ir labai
pasakyčiau neetišką įtaką Sudane. Och tie kinai…

Va taip ir gyvename čia. Laukiu pavasario, ir tikiuosi,
kad mokslo maratono metu nepasiklysiu kaikur tarp hieroglifų. Ačiū už dėmesį. Kai
tik ištaikysiu laisvą minutę, kas pastaruoju metu labai sudėtinga, vėl
parašysiu.

再见!!!

Rodyk draugams

AŠ GYVA!!!IR LABAI!!!!

Atsiprašau, už tai, kad taip ilgai ilgai nerašiau. Tačiau
gyvenimas pastarąjį mėnesį buvo tikrai įtemptas. Po Kalėdų prasidėjo egzaminų
sesija. Ir šiaip nuotaika ne per geriausia buvo. Oras atšalo, pradėjo snigti,
tokios pūgos paskutinį kartą tik prieš dvidešimt metų buvo. Be to visi
grupiokai pamažu pradėjo ruoštis važiuoti namo (dauguma mokėsi tik vien
semestrą). Aieseciečiai arba baigė savo stažuotes, arba išskrido atostogauti,
arba aplankyti namiškių. Kinai prieš savo naujuosius metus labai suaktyvėjo ir
kaip niekad varė mane iš proto. Man teko persijungti į mažų kaštų programą, nes
prieš kelionę reikėjo taupyti. Be to užkniso neturėti nei vienos laisvos
dienos, šiokiadieniais mokytis o savaitgaliais dirbti. Man dar pridėjo pora valandų.
Iš vienos pusės gerai, nes atlyginimas didesnis, iš kitos- laisvo laiko visai
nebelieka. Taigi likau viena tuščiame bendrabutyje. Prieš pat kelionę, nuo
padidintų darbo valandų mokykloje man dingo balsas, ko gyvenime nebuvo buvę.
Maniau nusišausiu su durų rankena. Bet ne viskas buvo taip blogai, gavau pirmos
vietos apdovanojimą ir garbės raštą iš universiteto už labai gerus rezultatus.
Mažiausias pažymys 95%. Dalyvavau Rotaracto pietuose, taip pat aieseco alumnų
susirinkime PriceWaterHouseCoopers kompanijoje. Susipažinau su labai daug
įdomių žmonių, iš viso pasaulio. Visi daug pasiekę, visi pilni idėjų ir planų.
Pasaulis mažas, o jame tiek daug įdomių dalykų.

 

O dabar aprašysiu savo ultrasuperturbohyperekstra kelionę.
Taigi apie viską nuo pradžių…

Lėktuvas iš Šanchajaus į Guangzhou buvo anksti ryte,
aštuntą valandą, kas reiškia, kad orouoste reikia būti 6, ir kas reiškia, kad
iš namų išvažiuoti reikia 5, o atsikelti 4. Bet visas smagumas, kad lauke buvo
pūgos, taksi kompanijos nedarė užsakymų, dėl nenuspėjamo oro sąlygų. Taigi su
trupučiu laimės vis tik nusigavau į oro uostą laiku. Mūsų kompanija buvo tokia:
Kristine, jos vaikystės draugė Suki (pilnas vardas Sukvinder), ką tik
atskridusi iš Kanados, Hann ir jo draugė Aityn, ir aš.

Nusileidus Guangzhou (Kinijos miestas pietuose, žymus tuo,
kad ten susitelkę daug gamyklų), nors jis ir piečiau, buvo labai šalta. Visų
pirma, kadangi visi buvom be pusryčių tai nuėjome į tradicinį kinų restoraną
papietauti. Paskui patraukėm į tradicinės medicinos turgų. Kuris kelionės gide
buvo pažymėtas kaip nerekomenduotina vieta. Jame buvo galima rasti visko,
skorpionų gyvačių, vėžlienos, neaiškių paukščių, šunų, stebuklingų šaknelių ir
žolelių, didelių skruzdėlių, briedžių galvų, kitokių galvų, visokių odų ir
kailių, kaulų, miltukų, skysčių ir dar belenko. Ko tik nori. Bandėme surasti
beždžionių, nes žinojome, kad čia jas pardavinėja, bet niekas nenorėjo mum
sakyti kur tiksliai tos beždžionės yra. Kažkokia slapta bendruomenė. Kai jau
nebegalėjome pakęsti kvapų mišinio, įkyrių žvilgsnių ir  komentarų, ir kai neradome savo beždžionių, pasukome
garsiosios Guangzhou salos link. Kur buvo daug istorinių pastatų, skulptūrų ir
Starbucks coffeeshop (beje, Hann po kiek laiko pasakė, kad vienas vyras mus
visą laiką sekė nuo magiško turgaus, bet kai Starbuckse praleidom pora valandų,
jis mūsų nebesulaukė). Paskui pasivaikščiojome po senamiestį, aplankėme visas
žymias vietas, pavakarieniavome, pasidūkom KTV (karaokė) ir pagrįžom į
viešbutį. Mano balsas buvo kaip roboto policininko (jei dar prisimenate tokį
serialą), be to vietom trūkinėjo ir dar prasidėjo sloga ir išvis jaučiausi kaip
kokia musė su tapke pritrėkšta. Hann man padėjo nusipirkti kiniškos medicinos,
kuri buvo pagaminta iš beždžionės ausų (taip rašė etiketėje). Pavartojus, į vakarą
situacija tik pablogėjo, pakilo temperatūra ir išvis negerulis jamė. Pradėjom
juokauti, kad kai atsikelsiu balso visai nebeturėsiu o kai jis atsiras tai
kalbėsiu tik kiniškai. Ačiū Dievui taip neatsitiko. Ryte atsikėlusi pati
nustebau, kad jaučiuosi šimtą milijonų kartų geriau, o balsas daug aiškesnis.
Taigi vistik beždžionės ausys suveikė. Taigi tądien aplankėme seną
imperatoriaus mauzoliejų, kuris buvo atrastas visai netikėtai statant fabriką.
Buvo įdomu. Tada sėdome į autobusą ir po trijų valandų pasiekėme Honkongą.

Man vizos nereikėjo, bet migracijoje užtrukau ilgiau nei
kiti, nes Lietuviškas pasas pareigūnams pasirodė mistinis, o pati šalis
neaiški. Galiausiai viskas baigėsi gerai ir mane praleido. Visų pirma turiu
pasakyti, kad Honkongas nuostabi vieta. Jau nuo pirmų minučių jauti kažkokią
užburiančią energiją. Nieko panašaus su Kinija. Nieko. Žmonės kitokie, veidai
kitokie, kvapai kitokie, tempas kitas, nuotaika kita, garsai kiti. Viskas
nuostabu. Pirma patraukėme į savo hostelį. Jis vadinos Kaloon. Įdomus toks
pavadinimas. Administracijoje sukėlėme didelį skandalą, nes mum nepatiko mūsų
kambariai. Kaip žinia, Honkonge gyvenamasis plotas labai brangus ir erdvė labai
ribota. Visi kambariukai neįtikėtinai maži. Telpa lova. Ir daugiau niekas netelpa.
Čia aš neperdedu. Išsireikalavome šeimyninio penkiaviečio kambario, bet už jį
daug plėšė. Kristine pavirto į žvėrį ir įsivėlė į labai aršią diskusiją su
savininke. Kiti gyventojai apspito pasižiūrėti kas darosi. Visiem labai įdomu
buvo. Pradėjo mums linkėti sėkmės ir tapšnoti per pečius, kad gerai varom.
Galiausiai gavom tokį kambarį, kokio norėjom ir už tokią kainą, kokios norėjom.
Ir pagarsėjom per visą hostelį. Tą patį vakarą šventėm Hann 29-ąjį gimtadienį.
Valgėm suši. Kadangi suši brangus ir po jo vis tiek jautėmės alkani, tai
prisibaigėm Mcdonalde. Pasivaikščiojom po miestą ir grįžom miegot. Kitą dieną
pirmiausia patraukėm aplankyti Viktorijos viršūnės, nuo kurios vaizdas turėjo
būti daugiau nei fantastiškas. Kabeliniu keltuku persikėlėme į vieną salą. Buvo
didelis rūkas, nieko nesimatė aplinkui ir atrodė, kad sklendžiame nežemiškoje
erdvėje. Kristine galvojo, kad mirsim. Bet nemirėm. Kai tik ten atsidūrėme,
paaiškėjo, kad tai ne Viktorijos viršūnė, šiaip, kita viršūnė. Ot mes
asilėliai. Šiaip ar taip ten buvo daug įdomybių. Aplankėme Big Budha skulptūrą,
kuri buvo milžiniška ir įspūdinga, rūke visa vieta atrodė mistinė ir
paslaptinga. Nusipirkome mielas vilnones kepures ir papietavome vietiniame
kaimelyje. Kai leidomės keltuvu atgal į Honkongą, tai dainavom savo šalies
himnus. Bet Suki nusprendė, kad kažkaip negeri dainuoti himną keltuve. Tai
nustojom. Vakarop pasiekėme tikrąją Viktorijos viršūnę. Buvo jau sutemę ir
negaliu žodžiais nupasakoti, koks vaizdas atsivėrė. Žėrintis Honkongas,
atsispindintis vandenyje. Gyvenime nemačiau tokio vaizdo. Tikras urbanistinis
stebuklas. Apsižavėję patraukėme į vieną specialią barų gatvę. Mmm….pilna
žmonių, daugiausiai expatriatai, dirbantys čia, ore gali užuosti brangių
kvepalų kvapą. Visi šnekučiuojasi geria alų, rūko, juokiasi. Labai sunku
apibūdinti Honkongą. Man ten labai labai patiko. Modernus miestas, turinti savo
veidą. Tačiau tai nėra tik plieno, cemento ir stiklo mišinys. Honkongas turi
kažką ypatingo. Honkongas turi savo dvasią. Pulsuojančią ir tviskančią raudona
bei pilka spalva. Raudona atspindi visą naktinį gyvenimą ir visas „kvepiančio
uosto“ (hong kongas (angl.)-
香港-xiang gang (kin.)-kveliantis uostas (lt.)) pramogas, o
pilka, kaip ir pridera, finansų sostinei- oficialius finansininkų-analitikų
kostiumus. Šanchajui toli toli iki Honkongo… norėčiau vieną dieną
pasistažuoti Honkonge. Tikiu, kad taip ir bus. Kitą dieną aplankėme ilgiausią
pasaulyje kabantį tiltą, kuris užgniaužė kvapą. Ir dar daug kitų įdomybių,
kuriom aprašyti prireiktų daug daug laiko. Oj, dar vienas pokštas. Honkonge
prie mūsų prisijungė gabriel (meksikietis stažuotojas). O Suki tuo metu
išvažiavo susitikti su savo universiteto draugu, kuris dabar dirba Honkonge.
Dar po pusvalandžio turėjo atskristi gabriel draugas is Meksiko. Baigėsi tuo,
kad lėktuvas nusileido, bet draugo nebuvo. Hann su Gabriel pusę nakties
pralaukė, bet jis nepasirodė. Apniko juodžiausios mintys, bet paskui paaiškėjo,
kad jis nespėjo persėsti ir dabar yra Vašingtono oro uoste. Tada niekaip
nesulaukėm Suki. Ji pasiklydo. Taksi nuvežė ją į kitą tokio pat pavadinimo
hostelį. Galiausiai Hann išėjo jos ieškoti ir radęs parvedė namo. Va taip ir
maskatavomės.

Po keturių dienų mes trys merginos, Kristine, Suki ir aš
susiruošėm keltu plaukti į Macau. Tai buvusi Portugalijos kolonija, UNESCO
saugoma vieta, su išskirtine portugališko stiliaus architektūra. Dabar Macau,
kaip ir Honkongas yra Kinijos autonominės teritorijos. Macau garsus ne tik savo
architektūra, išskirtine virtuve, bet ir savo kazino. Macau kazino uždirba daugiau
pelno nei LasVegaso kazino. Tuo sunku patikėti, bet tai tiesa. Kadangi Kinijoje
lošimai yra nelegalūs, tai visi plaukia į Macau ir išleidžia ten krūvas pinigų.
Bet dabar dar grįškime prie pačios kelionės į šią vietą. Taigi. Nusipirkome
kelto bilietus (šį kart tai laivas). Buvo likę pusantros valandos iki išvykimo.
Pamačiusios uoste savo mėgstamiausią vietą pasaulyje, Starbucks coffee shop
nusprendėme prastumti laiką ten. Kas nutinka, kai: 3 mergaitė+3 puodai kavos su
pienu+ 3 šmotai pyrago+ ∞ šnekos. Ogi nutinka tas, kad pražiopsom keltą. Be
jokių abejonių mes nesveikos. Taigi tenka pameluoti, kad viena mūsų susiblogavo
tualete ir todėl nespėjom į keltą. Bilietus pakeičia nemokamai. Palaukiam dar
valandą ir vistik laiku susėdam į keltą. Kelte kažkokios moteriškės atlikinėjo
įvairias apklausas. Apklausė Kristine, apklausė Suki, bet manęs neapklausė. Kai
pasakiau iš kur esu, jos užjaučiamai į mane pažiūrėjo, patapšnojo per petį ir
sako: „oh, sorry, Lithuania is not our target market, we don‘t need to survey you“.
Nu jo……… nebeturėjau komentarų. Mergos juokėsi net už pilvų susiėmusios.

Kai jau susiradom savo vietas, tai Kristine užsimanė
šokolado (ji kažkodėl galvojo, kad yra alergiška šokoladui ir penkiolika metų
net neėmė jo į burną, bet kelionės metu vis tik paaiškėjo, kad ji vis tik nėra
alergiška šokoladui, tai stengėsi atsigriebti už penkiolika metų). Keltuvo
bufete šokolado nebuvo. Pradėjom plaukti. Buvo didelės bangos ir neužilgo
pasijutom labai blogai. Ypač aš. Gyvenime dar taip nesijaučiau. Bet kažkodėl
prieš patį piką išsprūdo:“ Kristine, tai ar dabar nori savo šokolado?“.
Pradėjom juoktis ir nuo juoko ir minties apie šokoladą pasidarė dar blogiau. Aš
buvau kažkur tarp žemės ir dangaus ir kvėpavau giliai giliai. Bet prisimenu,
kad dar girdėjau Kristine sakant: „we gonna die, we gonna die, ohh Jesus, we
gonna die“. Ir suki atsakančią: „shut up you jackass“. Tai buvo ilgiausios dvi
valandos mano gyvenime. Neperdedant taip bloga gyvenime dar nebuvo.
Nusprendžiau, kad niekada gyvenime nebeplauksiu laivu. Macau nuotykiai tik
prasidėjo. Visų pirma iš autobuso išlipom ne toj stotelėj ir atsidūrėm kitam
gale salos. Tikrai toli. Kai vargais negalais susiradom viešbutį ir apsiraminom,
patraukėm į miestą. Jau buvo tamsu. Viskas atrodė labai romantiškai ir gražiai,
bet mane vis dar maloniai pykino. Šiaip Macau nereali vieta. Jausmas toks, kad
esi kažkokiame svajonių miestelyje, Europoje. Portugalai žino kaip sutvarkyti
visus reikalus. Malonus atotrūkis nuo Azijos. Gražios bažnyčios, siauros
gatvelės, grindinio mozaikos, grakštūs gatvių žibintai, subtilūs fontanai ir
jūros kvapas. Beje, Makajiečiai labai įdomūs žmonės. Įsivaizduokite kinų,
portugalų ir senųjų makajiečių mišinį. Dar tą vakarą buvo Kristine 23 gimtadienis.
Susiradom labai jaukią kavinukę. O aš padariau gyvenimo klaidą ir užsisakiau
jūros gėrybių. Istorija apie tolimesnius įvykius mano skrandyje nutyli. Galų
gale pasijutau geriau. Ir visos trys jau beveik laimingos nužygiavome aplankyti
garsiųjų Macau kazino. Oi vaikyti kokia ten prabanga. Pirmame kazino pastatėme
ant 23
-čio
numerio, bet nieko neišlošėme. Tada susiruošėm į kitą kazino. Dievaži, net
neplanavau lošti. Visada maniau, kad nesu azartiška, be to buvo gaila pinigų.
Bet kažkaip neįdomu buvo stebėti, kaip lošia Kristine ir Suki. Tai nusipirkau
žetonų už mažiausią galimą sumą, už 20 Hongkongo dolerių. Pirmu kartu išlošiau
penkiasdešimt dolerių. Labai nudžiugau ir patraukiau prie kitų lošimų. O tada
taip prasilošiau, kad liko tik trys doleriai. Nusprendžiau, kad nebėra nieko ko
prarast, tai tuos paskutinius tris sumečiau į lošimų automatą ir paspaudžiau
atsitiktinį mygtuką net neskaitydama taisyklių. Na ir ką manote…išlošiau 90
dolerių. Nusprendžiau daugiau nebelošti ir išsigryninau čekį. Supratau vieną
dalyką, vis tik aš mėgstu azartinius žaidimus ir geriau man nuo kazino laikytis
toli. Grįžome namo, pamiegojom pora valandų ir tada nuvažiavom į oro uostą.
Mūsų laukė skrydis į Singapūrą. Juokingiausia, kad orouoste, kai tikrino metalo
detektoriumi, man jis nečirškė, bet pareigūnas vis tiek liepė nusivilkti
striukę, tada nusivilkti megztinį. Kol likau tik su berankove palaidinuke. Kai
tuo tarpu Suki praėjo su paltu ir niekas nieko. Nusipirkom milžinišką gabalą
brangaus Milkos šokolado ir sutaršėm jį. Po keturių valandų skrydžio pasiekėme
Singapūrą. Pareigūnams šį kart turėjau nupasakoti, kur yra Lietuva, nes jie net
neįsivaizdavo kuriam žemyne. Šiaip ar taip buvo malonu pagaliau pasiekti šiltus
kraštus, kur temperatūrą 30 laipsnių ir nereikia jokių striukių anei šiltų
megztinių. Mus pasitiko Hann. Apsistojome jo tėvų namuose. Ką galiu pasakyti
apie Singapūra. Švaru, tvarkinga, daug medžių ir žalumos, visi kalba angliškai
(čia Singapūro oficiali kalba), visi laaaaaaaabai mandagūs ir paslaugūs. Viskas
idealu. Viskas tobula. Viskas organizuota. Kažkodėl pajutau kažkokį panašumą į
Šveicariją. Beje, mandagumo paslaptis ta, kad vaikai mokyklose turi „gero
piliečio“ pamokas. Juos ten moko būti gerais. Pasijutom labai keistai, mes
tokios pajodžargos su savo juoduoju humoru…o singapūriečiai mum tikrai per
geri. Tarsi būtumėm ne savo vietoje. Tikriausiai po kiek laiko Singapūre nuo to
visuotinio gėrio norėtųsi klykti. Nusprendėm, kad „liūto sala“ (tai žodžio
Singapūras reikšmė) puiki vieta tokiam planui: eating-shopping-shopping-eating.
Singapūras buvo labiausiai atpalaiduojanti dalis. Plaukiojome mažu kateriuku
miesto centre esančioje upėje, valgėme indišką maistą (čia labai didelė indų
bendruomenė), aplankėme vieną salą, kurioje yra piečiausias Azijos taškas,
nuostabūs paplūdimiai ir kitokių įdomybių. Juokėmės iš ženklo mašinų stovėjimo
aikštelėje. Jis perspėja, kad niekas neatsako už ten paliktas mašinas, nes ten
daug povų, kurie poravimosi metu gali padaryti žalą automobiliams. Pradurti
padangas ir t.t. ir ištikrųjų, matėme vieną povą baksnojantį mašinos dureles. Šiaip
Singapūro centras tikrai graži vieta…Clarck prieplauka, turi savo šarmo. Be
to yra toks out door kavinių ir barų pasažas. Daugiau ten nieko ir nerasi. Bet
savotiškai įdomu. Viename bare, kuris vadinosi „clinic“ (vietoj kėdžių jie
sustatę invalido vėžimėlius, ligoninės lovas, vietoj šviestuvų rentgeno lempas,
kaikuriuos gėrimus lašina iš lašelinės) išgėrėme firminio Singapūro kokteilio.
Dar aplankėme china town ir small India. Kur eilinį kartą prisivalgėm iki
sąmonės netekimo. Vienas indas man pasakė: „žinai, kinų, indų ir lietuvių pilna
visur. Visi mes jaučiam kur gerai ir kaip tarakonai ten ir bėgam“. Iš esmės
negalėjau nesutikti. Įdomus faktas, Singapūre yra nemaža lietuvių bendruomenė.
Hann tėvų kaimynystėje gyveno vien lietuvė studentė, kuri pagarsėjo savo
bulviniais blynais ir vakarėliais. Visi ją žinojo. Bet ji išvažiavo pora dienų
prieš mums atskrendant. O gaila…butų buvę įdomu ją susitikti. Aj, dar šis
tas, lankėmės vienoje mečetėje. Ir įsivėlėme į labai karštą religinę diskusiją
su gidu musulmonu. Kristine pagal zodiaką avinas, o aš jautis. Abi raguotos.
Tai įsivaizduokit kas dėjosi. Buvo įdomu, nes Hann yra budistas, Suki- sikė
(jos tėvai Kanados indai), Kristine- anglosaksė, o aš katalikė. O musulmonas mums
bandė „atverti akis“. Galiausiai diskusija pakrypo tokia linkme: musulmonas
tvirtino, kad religija yra knyga, nes iš jos mes galime skaityti dievo žodį, ir
kad dievas yra danguje, o jo žinios yra visur. Aš tvirtinau, kad religija yra
daugiau nei vien knyga, kad tai yra tikėjimas, o dievas yra visur, o ne vien
danguje, nes kiekviena dalelė žemėje yra jo sukurta, ir kad jos visos turi
dievišką atspindį. Tada netikėtai į mečetę įėjo Aityn…pastaba: su mini sijonu
ir berankove palaidinuke ir… batais. O mes buvom uždangstytos išsinuomotomis
skarom. Vos laikėmės nesusijuokę, nes musulmonas vos nemirė. Galiausiai Hann
ištempė mane ir Kristine iš mečetės, nes diskusija darėsi labai karšta. Mes
nesipykom, buvom pagarbūs, bet tokios diskusijos sudėtingos.

Iš Singapūro traukiniu patraukėme į KualaLampūrą
(Malaizija). Ech….naktis traukinyje buvo ilga. Mum nebeliko gultų, teko
sėdėti kėdėse, be to prietranka mašinistas ar dar kas iš įgulos atsuko
kondicionierių visu galingumu, tai taip sušalom, kad net su striuke iš šalčio
negalėjau užmigti. Kai kažkur vidurnaktį kirtome sieną, pilnas traukinys
prisirinko kažkokių juodaodžių, tokių labai vargingai atrodančių. Jie pradėjo
mus baksnoti ir neduoti ramybės, nes buvom vienos iš nedaugelio traukinyje
esančių užsieniečių. Jauku nebuvo… labai apgailėtina kelionė traukiniu…
pasiekus KualaLampurą jautėmės vehhh. Po dušo ir stiprios arbatos išsiruošėme į
miestą. Aplankėm Petrona bokštus, aukščiausiu bokštus dvynius pasaulyje, tada
turizmo centre užsisakėme ekskursiją po miestą. Pamatėm visas vietines
įžymybės, rūmus ir t.t. be to lankėmės vietiniame šokolado fabrike. Tiesa
sakant visas turas labai nesužavėjo. Vakare patraukėme į susitikima su viena
ponia iš keliautojų klubo. Jai penkiasdešimt trys metai. Ji pamišusi
keliautoja. Pavaišimo mus malaizietiška vakarienę, aprodė savo namus (įdomi
patirtis, įdomi moteriškė, įdomi jos troba). Ji turi septynis vaikus, bet
neturi vyro. Dar turi daug kačių, žiurkėnų, žuvų ir dar visokių gyvių. Be to
visur pilna jos kelionių nuotraukų, pavyzdžiui: piramidės ir ponia Elma (toks
jos vardas), tadž mahalas ir ponia Elma, dar kokia įžymi vieta ir ponia Elma.
Ir niekur nesimoto jos vaikų foto. Jie visi susigūžę pakampėm vaikščiojo.
Ech…super moteriškaitė. Tada ji ir jos ką tik baigęs medicinos studijas
jaunas draugas mus nuvežė į ypatingą vietą, kur stovi karaliaus rūmai
(Malaizija yra demokratinė respublika, bet turi devynias karalystes, devynis
karalius ir viena viršiausią karalių), mileniumo bokštas, nuostabiai graži
mečetė, ir dar daug ministrų rūmų. Buvo nepakartojama. Be to, truputį daugiau
sužinojom apie islamą ir Malaizijiečių papročius. Kitą dieną turėjom keliauti į
vieną įspūdingą salą su senoviniu kaimu ir džiunglėm. Bet gidas mus išprašė iš
autobuso, nes anot jo nebūtumėm spėjusios į lėktuvą. Nors laiko pagal viską
buvo daugiau nei reik, jis nenorėjo rizikuoti. Tada buvo pati nuobodžiausia
visos kelionės diena, nes Kuala Lumpure nebebuvo ką veikti. Net turizmo biuras
neturėjo ką pasiūlyti. Taigi prasimalėm, Petronos bokštuose, pasižiūrėjom
filmą, užlipom ant Petronos bokšto tiltelio, valgėm malaizijietišką maistą, dvi
valandas praleidom knygyne, nusipirkau Haruki Murakami knygą. Ir galiausiai
patraukėm į oro uostą. Skrydį į Bankoką atidėjo trim valandom. Kristine
sužvėrėjo ir nuėjo aiškintis su administracija. Jie kaip kompensaciją už
laukimą mums pasiūlė ryžių ir mineralinio vandens. Pagal taisykles prieš
check-in‘ą mum turėjo pasiūlyti pasikeisti bilietus į ankstesnį skrydį. Kuris
buvo po valandos. Bet jie to nepadarė. Maniau, kad Kristine sudraskys gyvą tą
administratorių. Prasidėjo įsodinimas, o ji vis dar labai įnirtingai ant jo
šaukė. Mes paėmėm jos kuprinę, išėjom į lauką ir pasukom link lėktuvo. Jau
lipom trapu ir labai jaudinomės, kad ji nespės, bet ji atbėgo paskutinę minutę,
prieš pakeliant trapą. Pažadėjo, kad dabar nebepaliks šių oro linijų ramybėje
ir siųs nusiskundimo laiškus kol jie kompensuos viską arba kol ji ji pati mirs.
Bankoką pasiekėme pirmą nakties. Mūsų nenorėjo praleisti pro migraciją, nes
viešbučio rezervacija buvo atšaukta, pagal viską, jau buvo po vidurnakčio, kita
diena. Ir mes nebegalėjome parašyti savo viešbučio adreso, nes paprasčiausiai
jo nebeturėjom. O Tailande būtinai turi nurodyti adresą, kur apsistoji. Nu
šakės. Žinojom, kad negalime per daug ginčytis, nes išvis nepraleis. Viskas
baigėsi tuo, kad turėjome užsisakyti nauja kambarį. Laisvos vietos buvo likę
tik Bankoko centre, ir tik deluxe kambariai. Skaudu net rašyti, kiek suplojome
už viešbutį. Taigi mus praleido. Ir nusikamavusios pasiekėme viešbutį. Beje,
taksi irgi gerai nuplėšė. Atsisakė jungti taksometrą, ir kainą pasakė tokią,
kokios norėjo, o daugiau taksi, ar kitokių transporto priemonių antrą valandą
nakties nebuvo.

Šiaip Bankokas yra nepakartojama vieta, tailandiečiai
super žmonės. Tikriausiai linksmesni net nei olandai….man labai patiko. Bet
apie Bankoką parašysiu truputėlį vėliau, nes tiek pripyliau, kad jau net pačiai
tingisi viską perskaityti antrą kartą ir patikrinti klaidas.

Dabar eisiu kaikur papietauti. Nusipirkti lipnios
juostelės (turiu miiiiiiilžinišką pasaulio žemėlapį, per ketvirtadalį sienos,
noriu pasikabinti), tada dar noriu nueiti į Starbucksą, kur yra geras bevielis
ryšys. Sutvarkysiu užsikimšusią pašto dėžutę, išgersiu kavos ir suvartosiu
pyrago gabalą. Dabar groja Smorigino „o pažadėtam kvartale“, skaičiuoju, kiek
daug žmonių, kuriems turiu parašyti ir kiek darbų laukia…ir gyvenimas gražus,
nors ir be galo keistas.

Visiems dideli linkėjimai.

 

Norėčiau Jums padruskės kaikada parodyti Bankoką. Esu
tikra Jums ten labai patiktų.

Bučkis.

 

P.S.

Turiu naują pravardę: „Lithuania“. Kažkodėl visiem buvo
labai juokingi mano nesveiki pokštai.ir šiaip kažkaip niekad neatkreipiau
dėmesio, bet kai kalbu vartoju daug patarlių ir visokių posakių, išsireiškimų.
Išversti į anglų kalbą jie labai juokingai skamba. Daugelis jų buvo kelionės
vinis. Kanadietės skundėsi, kad pradėjo kalbėti su lietuvišku akcentu (nors aš
iki šiol šventai tikiu, kad beveik neturiu akcento, niekas be native speakers
jo nepastebi), dar visus primokiau visokių lietuviškų žodžių. Ir šiaip dabar
visi keliones draugai nori aplankyti Lietuvą. Nes mano, kad mes visi ten tokie
aparatai kaip aš.

 

 

Jūsų Jogilė keliauninkė.

Rodyk draugams

hepy nju jier!!!!

大家好,

 

hey. Sveiki. Mes ir vėl pas mus. Tikriausiai jūs vis dar neprisėdote prie
kompiuterių, nes prisivalgius kalėdinių gardumynų sunku pakilti nu sofutės.

Bet vis tiek kaikada perskaitysit mano rašliavas. Taigi.

Antroji Kalėdų diena.

Rytas buvo tragikomiškas. Atsikėlėme su Ana ir patraukėm į
magic street pirkt kalėdinių pusryčių. Nusipirkom sausainių, baozi (garuose
virta kepta duona (nors ištikro net ne duona, nežinau kas) su įdaru) ir batoną.
Nes aš šaldytuve čėdyjau dar dėžutę ikrų. Tai batonas buvo labai į temą. Bet
koks apmaudas apėmė, kai pamačiau, kad jie jau dešimt dienų kaip iš galiojimo
išėjo. Nusprendėm nerizikuoti ir neprasidėti. Teko skaudančia širdim išmesti
visą dėžutę. Va čia pamoka, kad kaip senai babytei nereik nieko čėdyt. Mūsų
abiejų kambariokės miegojo. Tai teko kaip kokiom pelytėm tyliai pusryčiaut.
Geras vaizdelis buvo. Paskui nusprendėm, kad reik kalėdinės korespondencijos
pasiuntinėt. Kadangi kambaryje wirelessas išnyko tai susiradom vietelę
koridoriuje. Buvo šalta, tai apsitulojom šalikais ir megztiniais. Sėdim
mygtukus maigom. Pokšt atsidaro liftas ir daug žmonių išlenda. Nesupratau, kas
čia vyksta. Žiūrim viena moterytė iš administracijos ir dag dėdžių su kamerom
ir mikrofonais. Ta moterytė mano tikrą vardą prisiminusi pradėjo klausti ar
negalėtume pafilmuoti mano kambaryje. Tipo kaip užsieniečiai studentai Kalėdas
leidžia. Nelabai norėjau savo urvelį visai Kinijai parodyti, tai pasiteisinau,
kad kambarioke miega. Tai buvo gryna tiesa, mano miegančioji gražuolė Paisa
gali neįtikėtinai ilgai miegoti. Čia toks mongolų būdo bruožas. Tada moterytė
atrakino kitą, tuščią kambarį, mes ten su Anna pavaidinom kaip su teplepais
dirbam. Jie pafilmavo. Moterytė pakomentavo: „
他是立陶宛人“(ji lietuvė). Ir taip baigėsi mūsų kaip Šanchajaus tv
žvaigždžių karjera.

Tačiau mano vakaras buvo tikrai super. Ėjau vakarieniauti
su aieseciorais į turkų restoraną. Prisirijom kaip kiaulės. O kai prisirijom,
dar truputį parijom, išgėrėm turkiškos kavos ir atsiplėšę nuo kėdžių patraukėm
namo. Laiką praleidau labai šauniai. Tikros Kalėdos. Turkė, kuri jau labai
labai seniai gyvena Vokietijoje papasakojo, kaip jos mama apgaudinėja religingą
močiutę ir maitina kiaulienos faršu. Šiaip daug juokėmės daug šnekėjom. Ir
vakare atsigulus į lovą prieš užmigdama pagalvojau, kad Kalėdos buvo visai
smagios.

Kitą dieną reikėjo eiti į universitetą. Kadangi kažkada
patikrinau vieno korėjiečio anglų namų darbus tai jis atsidėkodamas pakvietė
pietų. Buvo niam niam. Korėjiečių maistas tikrai labai skanus.

Dar vienas dalykėlis. Netyčia įsivėliau organizuoti
naujųjų metų vakarėlį. Dalyviai: keliautojų klubas, grupiokai, aieseciorai ir
draugai ir draugų draugai ir net viena mokytoja ateis. Super. Tikiuosi viskas
pavyks gerai. Išnomovau ypatingą vietą. Kažkas panašaus į Europos parką, tik
kad ne miške. Ten Šanchajaus skulptūrų parkas. Senas nebeveikiantis plieno
fabrikas, o dabar modernaus meno muziejus. Pilna jaukių ir avangardinių
kavinukių, pamišusių skulptūrų (pavyzdžiui spalvotų žmogaus dydžio kojų, mašinų
iš plytų, vielinių kupranugarių ir raudonų didžiulių transformerių).  Vienos kavinės visą antrą aukštą užsisakėm.
Laukiam keturiasdešimt dalyvių. Bus žmonių iš visų žemynų.

Šiaip paskutinėm dienom pastebėjau visiem stogą rauna.
Visi ko tais pratrūksta problemas pasakoti. Aš irgi sulaukiau „įdomių“ žinių iš
namų pusės…tai su Ana išėjom pasivaikščioti vakare. Jos tėvai sužinojo apie
jos vienuolį ir atskrenda jos namo parsivaryt, ir aš gana sujaudinta savų
naujienų buvau. Tai labai greitai ėjom, labai rankom maskatavom, paskui
šokinėjom ir daug isteriškai juokėmės. Kai po valandos susiruošėm namo jau
jautėmės geriau. Išsikrovusios. Pakeliui Ana mane mokė visokių vokiškų posakių,
kad jei grįžčiau į Vokietiją, tai būčiau kieta. O aš ją mokiau lietuviškų
nesąmonių. Išsidirbinėjom išsidirbinėjom, staiga apsidairiau, ogi nebežinau kur
esam. Tamsu, vėlu, žemėlapio neturim, pinigai namie, mobilų irgi namie palikau.
Bet po valandos parsiradom namo. Dvi kinės palydėjo. Ne, nu aš amžinai kaip
kokią vėplų karalaitė. Net nebepasakosiu, kad valgykloje mane jau žino, nes
nuolat pamirštu pasiimti grąžą, belenkur skėtį palieku, knygas, mobilų,
pirštines, metro vietoj metro kortelės bandau praeiti su skalbimo mašinos
kreditų kortele, lifte pamirštu paspaust savo aukšto mygtuką ir ne ten
nuvažiuoju. Blogai pakabinu balkone rūbus tai ant žemės  nukrenta, susiterlioja ir vėl reik skalbt.
Išsitaškius aš kai kažikas…. Tokia tad dienos pabaiga….toks tai mano
gyvenimas. Komedija.

Geriausi linkėjimai.

Nežinau ar šiemet dar parašysiu…todėl visiem linkiu
įspūdingų naujųjų metų.

Jūsų Jogilė

Rodyk draugams

KAAAAleeeeeedos unt KINIJOS!!!!!!!!!!!!!

Labas rytas,

 

Tikriausiai Kalėdų metu visi turi daug linksmesnių
užsiėmimų nei skaityti kažkokį bloga. Bet aš nusprendžiau padaryti savo Kalėdų
dienoraštį.

Taigi:

24d., 07val

Atsikeliu anksti nes sumąsčiau eiti į bažnyčią.
Pasitikrinau adresą interaktyviame žemėlapyje, pasitikrinau laiką. Ir
iškeliavau. Kai nuvykau į vietą, pasirodo, kad tai blogas adresas, ten kita
bažnyčia, ne ta, apie kurią rašė internete. Matyt internetinio puslapio kūrėjai
supainiojo žemėlapius. Na nieko tokio. Juk nėra didelio skirtumo į kurią
bažnyčią eiti. Bet šita, pasirodo nedirba. Iki mišių pradžios toje, bažnyčioje,
kurią buvau išsirinkusi, buvo likę penkiolika minučių. Paskambinu į anglišką
Šanchajaus informacijos numerį (kuris belenkiek brangus) pasikausiau teisingo
adreso. Ta vieta buvo truputį toliau nuo mano buvimo vietos, todėl pasigavau
taksi, kad būtų greičiau ir nulėkiau. Aplinkui bažnyčia buvo kažkaip
neįtikėtinai ramu ir tylu, jokių žmonių. Paklausiau sargo, ar kas nors vyksta,
o jis man paaiškino, kas mišios tik vakare, ne dabar. Bet oficialiame, pačiame
populiariausiame puslapyje „apie viską Šanchajuje“ buvo parašyta
kitaip….šikniai tiek kinai…nesugeba net laikų ir vietų normaliai
surašyti… kotais pasidarė labai liūdna. Kalėdų diena, dar labai ankstyvas
metas, žmonių nedaug…o aš sau viena kažkur viduryje miesto susimąsčiusi eiti
į bažnyčią, kuri nedirba….

Ech…tokia labai pritrėkšta patraukiau link Xintiandi
(prancūziškas rajonas). Labai apsidžiaugiau, kad ten praktiškai nebuvo žmonių,
kas didžiulė retenybė. Įšokau į Starbucks‘ą. Nusipirkau didelį puodą capuchino
ir pyrago šmotą (kas yra labai neracionalu nes, už mažo gabalėlio starbuckse
kainą, nusipirksi visą pyragą parduotuvėje) sėdėjau sau. Truputį apsižliumbiau.
Tada iš kažkur atsirideno mažas berniukas, visas išsiterliojęs kava ir
pyragais. Viena italų šeima valgė ankstyvus pusryčius irgi čia, starbuckse. Tai
jų beibis šėlo po kavinę. Labai tam vaikui įdomi buvau. Paskui jo mama atėjo jo
pasiimti ir palinkėjo man laimingų Kalėdų. Kai jau ėjau pro duris prieš mane
netikėtai išdygo trys budistų vienuoliai, su savo oranžiniais apdarais,
laptopais per petį ir didelėm šypsenom. Jie man palinkėjo laimingų Kalėdų. Buvo
kažkaip labai netikėta, vienuoliai su laptopais eina į starbucksą ir dar
sveikina mane angliškai su šventėmis. Susimėčiau ir net nebepamenu, ar atsakiau
jiems.

Paskui pasivaikščiodama nusigavau iki nianjing road.
Didelės gatvės su visom blizgančiom iškabom. Mane susistabdė trys studentai iš
Pekino. Pradėjo kalbinti. Aš įsigudrinau atsakinėti vienu arba dviem žodžiais
nes nebuvo nuotaikos. Pasirodo tie studentai studijuoja tradicinius Kinijos
menus ir į Šanchajų atvežė savo kaligrafijos ir šiaip tapybos darbų parodą.
Nusivedė jie mane pasižiūrėti. Buvo nerealu, ant natūralaus šilko specialiais natūraliais
dažais išpieštos smulkiausios detalės…ir jie man paaiškino reikšmes kiekvieno
simbolio, hieroglifo ir t.t. jų mokytojas vienas iš geriausių Kinijoje. Visoje
šalyje yra tik keturi meistrai, kurie piešimui nenaudoja nei teptuko nei ko
nors kito, o tik pirštus ir nagus. Neįmanoma patikėti, kaip tokias smulkias
detales galima išpiešti pirštais. Galiausiai jie manęs paklausė, kuris darbas
man patinka labiausiai. Man patiko piešinys su aštuoniais šuoliuojančiais
arkliais. Pasirodo arklys reiškia sėkmę, o skaičius aštuoni irgi sėkmingas
skaičius, taigi aštuoni arkliai super ddelė sėkmė. Ir tada studentai pradėjo
mane įkalbinėti tą darbą nusipirkti. Jie renka pinigus susimokėti už mokslą.
Arklių kaina buvo 500. paaiškinau, kad tiek tikrai neturiu. Tada jie pradėjo
klausinėti kiek galėčiau sumokėti. Atsakiau, kad ruošiuosi vykti į kelionę,
todėl negaliu leisti pinigų. Jie neatstojo ir kainą nuleido iki 200. Bet tuo
metu su savimi turėjau tik 100. būtų buvę tikrai nerealu nusipirkti tokį darbą,
ant natūralaus šilko ir taip preciziškai padarytą. Iš tikro tai tikras
apiplėšimas būtų buvę jį nusipirkti už du šimtus. Jis vertas visų penkių. Kai
po ilgų įtikinėjimų aš pasukau durų link studentai buvo labai nusivylę. Aš jų
klausiau gal gali duoti savo kontaktus, nes kai būsiu Pekine, turėsiu su savimi
daugiau pinigų ir tikrai norėčiau šį tą nusipirkti. Bet jie atsakė, kad nėra
tokie turtingi kaip aš, kad galėtų nusipirkti mobilųjį….

Grįžusi namo nušiaušiau prie interneto. Reikėjo susižiūrėti
kokių vizų man reik. Iš pradžių višta maniau, kad visom šalim…bet galiausiai
paaiškėjo, kad nei į Malaiziją, nei į Singapūrą, nei į Makau man vizos nereik.
Reikia tik į Honkongą ir į Tailandą. Dėl Honkongo vizos eisiu tvarkytis  jau ryt, o į Tailandą vizą gauti neturėtų
būtų sunku. Nes Lietuva viena iš dvidešimties specialiųjų šalių, kurios
piliečiai vizą gali išsipirkti oro uoste, jau atvykę į šalį.

Tada greitai puoliau puoštis. Su Ana planavom Kūčių
vakarienę…viename iš restoranų. Sausakimšame metro nuvažiavome iki vietos. O
ten kvaišosnevispročiaidebilaikažinkąįsivaizduojantys kinai buvo užtvindę visas
kavines ir restoranus. Eilės prie durų net laukė. Ką jie sau mano, ką jie turi
bendro su Kalėdom?????žodžiu rasti laisvą vietą buvo beviltiška… to tie
nesusipratėliai siauraakiai sau patenkinti čiauškėjo aplinkui, kažkodėl
prisipirkę puokščių gėlių.

Galiausiai po gero pusvalandžio radom kavinę, kur eilė už
durų ne tokia didelė. Ir palaukę dar pusvalandį už restorano durų, gavome
staliuką prie įęjimo…aj bet buvo visai smagu. Pradėjo išsidirbinėti ir
juoktis garsiai per visą kavinę. Kotais isteriškas juokas labai jamė.
Prisivalgėm ir paskutiniu metro grįžom namo…

Nusivalėm makiažus, persirengėm gražius drabužius, įšokom į
pižamas, susirišom plaukus į kuodus ir sušokom kaldrom apsisukę į mano lovą
žiūrėti Hario Poterio. Dideliam siurprizui šitas filmas buvo įgarsintas kinų
kalba. O subtitrai buvo taivanietiškais hieroglifais (taivanietiški išlikę
tokie kaip kinų iki simplifikacijos ir kultūrinės revoliucijos). Prisižvengėm
iš visų filmo herojų vardų išverstų į kinų kalbą. Ir tada po seanso Ana
išdundėjo į savo kambarį, aš pasilikau savajame ir taip ir baigėsi mum
Kūčios…

Rodyk draugams

ech….

Sveiki mielieji,

 

Visų pirma mano dideliausi
sveikinimai Kalėdų proga
!!!

 

Nerašiau ilgai nes nebuvo nuotaikos rašymui.

Bet pajutau, kad atėjo metas.

Taigi…kaip man sekasi. Man sekasi gerai. Pradėsiu nuo
praeito trečiadienio. Buvau Aieseco alumni ir stažuotojų susitikime viename iš
fainiausių Šanchajaus barų. Bet neaprašinėsiu baro, bo pačiai jau gėda, kad
nulis kultūros. Žodžiu, esmė ta, kad susipažinau su pora žmonių ir jie mane
pakvietė prisijungti prie Rotaract klubo. Tai aiškiais sutikau. Super super.
Sausio 19d. einu į pietus su rotaracktiečiais.

Kitas geras dalykas, kad jau turiu visus bilietus
didžiajai kelionei. Dės Jogilytė per Azija vyniotis.

Kitas dalykas, kad buvau nerealiame Kalėdų vakarėlyje. Tik
paklausykit: senas namas, kažkur apie dviejų šimtų metų senumo, dabar ten meno
galerija pavadinimu creek art. Vakaro tema: Senasis Šanchajus. Swing Jazz
party. Susirinkę daug bohemiškos publikos, aplinkui šmirinėja paparaciai ir
laikas nuo laiko blykčioja savo „šautuvais“. Nematomi padavėjai nešioja
delikatesus ir raudonąjį bei baltąjį vyną. Kažkurios Šanchajaus paukštytės
vilki senovines retro sukneles. Visi labai gražūs. Daug užsieniečių. Viename
namo aukšte groja swing jazzas. Kitame elektro jazzas. Visi gerai nusiteikę,
visi šypsosi… tikras savimi patenkintų pasipūtėlių vakarėlis, snobų
susirinkimas. Bet man labai patiko. Kaip iš stilingų žurnalų foto reportažų…o
aš tikra varna. :PP Kristine buvo užsakiusi bilietus. Būtinai dar sugrįšiu į tą
vietą. Ten kiekvieną penktadienį vyksta kasnors tikroms varnoms kaip aš.

Dar praeitą savaitgalį buvau žiauriai pikta. Nu bet jau
tokia pikta. Visų pirma, nenučirškė žadintuvas, ir aš atsikėliau labai vėlai. O
darbe, jei mokytojos vėluoja tai braukia pinigų iš atlyginimo. Pasigavau taksi
ir visa nudusus šiaip ne taip spėjau nuvykt. tada dar sužinojau, kad anuliavo
vieną klasę, nes per mažai vaikų, o tai reiškia, kad ir atlyginimas bus
mažesnis. Tada sėdėjau sau rūškana ir užsikėliau koją ant kojos. Ogi žiūriu
mano naujasis batas valgyt prašo. Nu tu rūgštele rauginta. Pirma pora ištvėrė
savaitę, antra pora ištvėrė beveik mėnesį. Per pamoka vienas vaikas prišoko
prie lentos ir tvojo su kumščiu per ją. Pasirodo ten buvo tarakonas o jis jį pritėškė.
Kitas vaikas užsidėjo ant veido drėgną dezinfekavimo servetėlę ir prasidūręs
skyles akims taip ir sėdėjo visą laiką. Grįžtant namo po darbo pradėjo lyti, o
aš neturėjau skėčio. Nuolat įsivaizdavau kaip rūgštus lietus išgraužia mano
naujus gražius dažytus plaukus. Tada pakeliui užsukau į vieną krautuvėlę
nusipirkti šiltesnio megztinio. Buvo tik vienas, kuris man patiko. Paklausiau
pardavėjo kiek kainuoja, o tas atsisakė pasakyti kaina, nes tipo vis tiek man
per mažas. Nu norėjau nusimauti savo suplyšusį batą ir duot jam per galvą. Gal
aš ir pati žinau kuris man dydis tinka kuris ne. Nutaisiau nenusakomą veido
išraišką ir išvariau iš parduotuvės. Pargrįžus atvarė Anna, Paisa ir dar viena
mongolė. Nusipirko visos laptopus naujus, tik kad be antivirusinių. Tai aš
turėjau joms savo nukrakintą antivirusinę suinstaliuot. Sugaišau valandą.
Filmas, kurį nusipirkau gatvėje ir kuris turėjo būti su anglų subtitrais.
Nebuvo su subtitrais. Nuėjau miegot. Susapnavau, kad ištekėjau už javtoko.
Debiliškesnio sapno būt negali.

 

Na bet kitą dieną gyvenimas pašviesėjo. Batus pakeitė, nes
garantiją turėjau. Ačiū dievui jie suplyšo ne keturiom dienom vėliau. Nes po
keturių dienų garantija būtų pasibaigusi.  Oras truputi atšilo ir pagalvojau, kad
megztinio nebereikia. Dar buvo pokštas, stovėjau autobusų stotelėje su skėčiu.
Tai prišoko pora kinų ir net nesiklausę palindo po juo. Nu tipo nemandagu vienai
po savo pačios skėčiu stovėti :D

Ping parodė nerealią dvd parduotuvytę. Ten rasi viską.
Eksperimentinį, senovinį ir kokį tik nori kiną. O kaip aš žvygavau kai radau
lietuvių režisieriaus filmą „vilniaus getas“. Woohoo. Išleidau belenkiek pinigų
ir parsiridenau namo. Nusipirkau Bergmano, felinio ir dar kitokių filmų. Ir dar
tikrai grįšiu į tą parduotuvę.

Su Ping buvom S. Dali parodoje. NEREALU. Labai labai
patiko. Dali, kaip jau ir sakiau yra tikras genijus. O paskui po visko užšokom
people square į vieną jaukią kavinę papietauti. Šnekėjom apie viską (kaip
visada). Gaila, kad jau greit ji išvažiuos į Lenkiją. Bet tikiuosi dar
susitiksim.

Dar mane baigia užknisti Ana. Kai tik ateina į mano
kambarį pamiršta laiko tėkmę. Ir šiaip kalba ir kalba ir kalba. O aš klausau ir
klausau. Vieną kartą net užmigau, bet kambaryje buvo tamsu, tik teplepas
švietė, tai ji nepastebėjo. Šiaip gerai su ja draugauti. Pasižadėjau, kad
kitais metais išmoksiu klausyti ir mažiau apie save šnekėti. Čia pati geriausia
mokykla.

Dar trumpai įdomybių iš Kinijos. Vyksta karštos diskusijos
apie aukštojo mokslo reformas čia. Studentai paprastai būna priimami į
universitetą ir dar nežino, kokią specialybę. Besimokydami mokykloje
paskutinius metus jie turi išmokti daug dalykų universitetui. Ir išvis kažkaip
čia surėdyta, kad mokiniai turi nebesveikai daug mokytis. Pareina namo ir
mokosi. Ir mokosi ir mokosi. O tas jų mokslas tai, kad iškala mintinai ir patys
nemąsto. Mano mokiniai irgi nuolat pasakoja, kad jie nieko savaitgaliais
daugiau neveikia tik mokosi. Bet kai paprašau padaryti kokią improvizaciją o ne
tik gramatinį pratimą, tai jie nelabai gali. Dar kitas dalykas, čia yra tokių
nerealių gandų…pavyzdžiui, kad jei valgysi badasriubes (kas nežino, tai tie
nūdlai iš pakelio, kai užpili vandens pavirsta į sriubytę) tai gali pilve
prisiristi kirmėlių. Vienas žmogus Mongolijoje valgė iš Kinijos importuotas
badasriubes. Jose buvo kažkokių lervų kiaušinėlių. Tai paskui tam vargšui
žmogeliui iš kur tik galima pradėjo lysti kirmėlės. Ir dar, tipo kinai sukūrė
paukščių gripą, nes nebetelpa Kinijoje. Ir dar, dėl tos pačios priežasties jie
deda kažkokio chemikalo į higieninius paketus, kad moterys neturėtų vaikų. Ir
dar, sklando legendos apie mirties bausmę. Šiaip daug apie tai nežinau, nes
apie tokius dalykus galiu išgirsti tik iš Ping, o paskutinį kartą nelabai daug
laiko buvo šnekoms. Taigi pavyzdžiui kai yra politiniai kaliniai, nusikaltę
visai liaudies respublikai, tai niekas jiems nesako, kad pavyzdžiui: rytoj mes
tave kirsdinsim. Paprasčiausiai paklausia, ko norėtų vakarienei, gal norėtų
parūkyti, arba paprasčiausiai paklausia kaip jie jaučiasi. Bet visi žino šituos
kodinius klausimus… baisu.

Kitas dalykas, kad Šanchajus labai pasipuošęs Kalėdoms.
Labai visur tviska, Xintiandi išvis nerealiai atrodo, kaip pasakų šalis. Bet
Kalėdinės dvasios nei su žiburiu nerasi.

Dar viena kinų savybė, kuri tiesiog užknisa. Jei esi
užsienietis, tai visus update‘us, apie tvarkaraštį ar šiaip ką, tau pasakys
paskutinę minutę. Ir čia ne įspūdis. Visiem užsieniečiam taip. Nu negaliu, kai
visokius dalykus iš universiteto, darbo ar, kad ir informaciją apie renginius
gaunam paskutinę minutę.

Dar šitas. Po trijų mėnesių išsiaiškinau, kas per daiktas yra
ta margaspalvė krautuvėlė Magic street (čia tai pvadinam savo gatvelę). Tai
laidotuvių parduotuvė. Ir visos margaspalvės dirbtinės gėlės yra skirtos
numirusiems. Nes jas vis tiek sudegina.

Mūsų barako dešimtam aukšte buvo vagystė. Barako
administracija už tai tipo neatsako. Gražu.

Į univerą padavė daug naglų ruskių. Sausio keturioliktą
dieną prasideda egzaminai.

Kai grįžtu namo iš kaikur tai administracijos moterytės
šnabždasi: „wu ling er (čia tipo penkišimtai antras kambarys) yogila…“.
įdomiai…nežinau kodėl jos mane taip įsidėmėjusios.

Mano Kalėdų planas: dvidešimt trečios vakarą nueisiu gerai
ir brungiai pavakarieniauti į restoraną. Kitą rytą nueisiu į bažnyčią.
Dvidešimt penktą dieną su aieseciorais eisiu pietauti į turkų restoraną.
Likusias kalėdines linksmybes ignoruosiu. Buvau pasidariusi Kalėdinių
dekoracijų. Tokių angelų. Prikabinau visur. Bet nuo kondicionierius jiems
nulakstė sparnai ir galvos. Daugiau dekoracijų nebedarysiu.

Belenkaip laukiu Kinų naujųjų metų. Tai bent smagumo
turėtų būti.

Šitas įrašas gal neįdomus, bet kai viskas aplink tave taip
įdomu ir nenuspėjama, kažkoks rudiškumas pilkiškumas pajama ir dingsta
iškalbingumas. Išvis man su kalbos dovana ragas. Baigiu susimakaluot negyvai. Kasdien
keturias kalbas naudoji ir supranti, kad nei vienos nemoki….

Va taip ir gyvenu. Ačiū už dėmesį!!

 

Rodyk draugams

linkas i foto

http://i235.photobucket.com/albums/ee139/jogile/IMG_0171.jpg

Rodyk draugams

linkas i foto

http://i235.photobucket.com/albums/ee139/jogile/IMG_0171.jpg

Rodyk draugams

nauja galva.

你们好!

Mes ir vėl pas mus.

Šiandieninę seriją pradėsiu nuo šeštadienio.

Buvo Annos gimtadienis. Nupirkau kaktusą. Gražus toks,
spygliuotas. Šeštadieni Ileen (kinė iš europiečių kompanijos) pakvietė mane su
jos bendradarbe važiuoti į Suzhou. Toks gražus miestelis. Kadangi aš
savaitgaliais dirbu tai vietoj savęs pasiūliau Anna. Šeštadienio vakare kaip aš
parsiridenau namo ir Anna pargrįžo iš Suzhou nusprendėm eiti pavakarieniauti.
Nes vis tik gimtadienis. Nuvarėm į korėjiečių restoraną. Annai pasimaišė protas
ir ji užsakė daug daug maisto. O juk čia, Kinijoje kai valgai tai užsisakinėji
ne sau, o bendrai. Buvo daug aštunkojienos, krevetienos, pipirų ir nūdlų.
Skanu, bet per daug. Prisijuokėm prisirijom ir patraukėm namo. Aš nusprendžiau,
kad reik padainuoti gimtadienio dainą. Tai viduryje gatvės pasilypėjau ant
tokių laiptelių, kad aukščiau būtų, ir sudainavau gimtadienio dainelę kiniškai,
lietuviškai, angliškai ir rusiškai. Kai dainavau makalavausi rankomis, todėl
aplinkui buvę žmonės labai išsigando ir atatupsti traukėsi tolyn nuo mūsų. O
kas man jaunai…

Sekmadienį kaip visada ryte šlykštėjausi savo gyvenimu,
nes reikėjo anksti keltis, paruošti namų darbus pirmadieniui, nes paskui nebėr
po darbo motyvacijos. Tada rengtis ir eiti į darbą. Tačiau kai jau pradedu
vesti pamokas, tai viską pasaulyje pamirštu ir dūzgenu apie present perfect
continues laiką su bambliais. Po darbo paknobstom lėkiau į metro stotį. Nes
vakare organizavau vakarienę su draugais. Ileen padėjo užsakyti tokį restoraną,
kurio pavadinimą jau rašiau aną syk. Labai juokingas. Bet maistas nerealus.
Labai daug jūros gėrybių. Viduryje stalo įtaisytas toks aparatas, ant kurio
nuolat verda puodas o tu į tą puodą pats sau susimeti moliuskus, krevetes,
aštuonkojus ir visokius kitokius skanumynus. Tada visi su lazdelėm ar
šaukšteliais graibo maistą iš bendro katilo. Buvo labai įdomus vakaras. Nes
Craig‘as (kanadietis, gyvenantis Kinijoje jau keturis metus) užvedė
politinę-kultūrinę-religinę diskusiją. Nebuvau pajėgi daug pasireikšti, nes
paprasčiausiai esu per žalia. Dar labai daug nežinau apie Kiniją. Todėl ne
visus procesus galiu lyginti, vertinti ir daryti protingas išvadas. Anna išvis
nusiminė, kad yra kvaila blondinė, nes ji išvis nei žodžio nepasakė. Ileen irgi
negalėjo dalyvauti diskusijoje, nes tokiai diskusijai reikia labai hight level
english. Tai labiausiai frontą laikė Ping, Philipas ir Craig‘as. Mes su
Kristine karts nuo karto įsiterpdavom. Bet per tą vakarą sužinojau daug įdomių
dalykų ir nuomonių. Apie Kinijos teisminę sistemą, (nes Ping ruošiasi stoti į
teisę JAV, tai daug domisi), apie religiją kasdieniniame gyvenime, požiūrį į
skyrybas, skirtumus tarp Kinijos provincijų ir miesto, žiniasklaidą, vaikų
auklėjimo ypatumus, socialinį gyvenimą ir t.t. ir t.t. buvo smagu.

Pirmadienį po paskaitų susiruošiau į paštą. Nu paštas tai
reikalauja atskiro aprašymo. Man reikėjo nusipirkti pašto ženklų. Nežinojau
kokių ir kiek reikia. Paklausiau tokios moterytės, ji man parodė laukti eilėje
prie vieno langelio. Kai jau priėjau tą langelį tai man nurodė eiti prie kito
langelio. Nuėjau prie kito langelio, o ten mane nusiuntė prie trečio.
Atstovėjau eilę prie trečio tai man liepė eiti perklijuoti laiškų, nes tipo
blogai užklijuoti. Nuėjau prie tokio didelio stalo, kuriame buvo įtaisytas
kibirėlis su klijum. Tokia balta košė ir teptukas joje. Šiaip kažkodėl Europoje
tai užtenka palaižyti voko kraštelį ir užsiklijuoja, bet tik jau ne Kinijoje.
Žodžiu šiaip ne taip užklijavau tuos vokus, apsimuzojau ir save ir laiškus.
Susinervinau. Pasisuku grįžti prie langelio, o ten nieko nebėra tik iškaba, kad
atsiprašome laikinai nedirbame. Tada teko stoti į eilę prie dar kito langelio.
Atstovėjau. Padaviau vokus. Visus juos pasvėrė suregistravo ir paprašė
sumokėti. Tada pasirodė, kad pasiėmiau per mažai pinigų, nes netikėjau, kad
gali tiek daug reikti. Žodžiu pusę vokų išsiunčiau, pusę pasilikau. Eidama namo
pasiimti dar pinigų likusiems laiškams, prisiminiau, kad Monikos adresą blogai
užrašiau, o jos vokas jau buvo paliktas pašte, o tame voke laiškai ne tik jai,
bet ir visom mano padruškėm. Tai nebežinau kaip bus. Tokiai vištai kaip man ir
tokioj vištidėj kaip Kinija tai tik e-mailus ir sms‘us rašyt.

Galutinai sutvarkius pašto reikalus supratau vieną
dalyką. Reikia keistis. Dabar. Čia jau psichologinis poreikis. Apsisukau ir
nužingsniavau į didžiausią kirpimo saloną rajone. Mane ten labai gražiai
sutiko. Padėjo nusivilti striukę, paėmė visus daiktus pakabino, atnešė arbatos,
pasodino priešais televizoriaus ekraną. Padarė masažą (kol sėdėjau prieš
veidrodį kol darė alvos masažą stengiausi atsižiūrėti paskutinį kartą į savo
plaukus)tada išplovė galvą….tada perleido stilistui, kuris padėjo išsirinkti
šukuoseną ir visą kitą. Tada atėjo kirpėjas, kuris padarė juodą darbą (kai
sakau juodą, tai čia beveik tiesiogine spalvine prasme), o stilistas jam visą
laiką reguliavo. Tada vėl išplovė galvą, tada jau stilistas padarė paskutinius
štrichus ir paskutines detales. Per visą laiką jie labai gražiai su manim
bendravo, kol stilistas pribaiginėjo darbą, tai vidurinysis kirpėjas nupiešė
neįtikėtinai tikslų Eurazijos žemėlapį (mano nuostabai su tikslia Lietuvos
vieta ir kontūrais). Ir šiaip visi trys mano kinai kirpėjau nuolat apie mane
šokinėjo. Kai galiausiai pamačiau rezultatą, pasijutau labai laiminga. Ir nors
sugaišau keturias valandas, išleidau neplanuotai daug pinigų, nesigailėjau nei
sekundės. Kai mane pamatė Paisa ir Anna liko šokiruotos. Nes nesitikėjo.
Nebuvau net užsiminusi apie pokyčius. Visiem azijiečiams pasidarė labai gaila
mano auksinių plaukų. O visiems kitiems, ne azijiečiams labai patiko. Man irgi
patinka. Įkėliau naujų foto. Tai galit pasižiūrėt ir įvertinti. Prancūzai
šiandien visi aptarinėjo ir vieningai nusprendė, kad man labai tinka nauja
šukuosena.

Dar papasakosiu pokštą. Pas mus svečiuose buvo Ping. Tai
eilinį kartą apšvietė apie kiniško gyvenimo ypatumus. Peoples square yra toks
peoples parkas. Jame yra skirtingi kampeliai. Viename kampelyje, pavyzdžiui,
yra anglų kalbą besimokančiųjų vietą, ten ateina pabendrauti tie, kurie nori
išmokti anglų kalbą. O kitame kampelyje….kitame kampelyje yra vieta, kuri
vadinasi aklojo pasimatymo tėvų klubas. Ten susirenka
penkiasdešimčiai-šešiasdešimtmečiai ir stengiasi surasti savo karjerą
darantiems ir be galo užimtiems vaikams porą. Atsineša net plakatėlių, su tokio
pobūdžio tekstu: „Jauna, dvidešimt penkerių metų šanchainietė, su solidžiu
atlyginimu, tokiu ir tokiu išsilavinimu, liekna.,,etc. Etc.“. Arba jei yra
nelabai meniškos sielos tiesiog atsineša bloknotus su savo vaikų apibūdinimais.
Ir ten tėvai tiesiog apsikeičia vaikų telefono numeriais, suderina detales,
tokias kaip atlyginimas, išsilavinimas ir t.t. ir galiausiai priverčia savo
vaikus nueiti į pasimatymą. Čia ne pokštas, jie tikrai renkasi ten kiekvieną
šeštadienį (jei nelyja) ir „prakišinėja“ savo vaikus. Kaip koks turgus. Gaila,
kad dirbu tuo metu. Butu įdomu nueiti ir pasižiūrėti. Negirdėtas neregėtas
dalykas.

Ok. Dabar jau turiu eiti. Nes kažkaip nelabai pasimokiau
šią savaitą. O kinų kalba toks dalykas, prasimuliavai vieną dieną, tai turėsi
atarti kitą. Dvigubai.

Linkėjimai. Dideli.

Pati sau labai graži Jogilė.

Rodyk draugams

master of bowling

Hey! Štai ir aš.

Griausmingų nuotykių šį syk nedaug.

Papasakosiu apie viską nuo pradžių. Mūsų viena mokytoja
pakvietė mus žaisti boulingo. Buvo smagu susirinko beveik visa grupė ir dar
kitų grupių studentai. Tai užokupavome keturis takelius. Tada reikėjo
išsirinkti, kas pradės pirmas. Visi teisinosi, kad yra beviltiški žaidėjai. Ir
vėl netikėtai prancūzai pradėjo skanduoti: „Lituani, Lituani“ ir „Jogily,
Jogily“. Nu tai aišku, turėjau būti pirma. Nors gal garsiausiai rėkiau, kad
nemoku gerai žaisti. Aišku per pirmus ridenimus surinkau visą nulį taškų. Bet
geriausia tai ne tai, kad nenumušiau nei vieno kėglio. Geriausia, kad bebėgdama
iki takelio pamečiau kamuolį. Labai juokinga. Paprastai žmonės sugeba jį
nusinešti iki ribos, kada jau reik ridenti. Tai tik jau ne aš. Velniai žino,
kaip man jis ten iš rankų išslydo. Visiem buvo labai juokinga, bet kai
pažadėjau, kad kitą syk kamuolį paleisi į juos, visi užsičiaupė. Kitą dieną
mane jau vadino „master of bowling“. Mūsų dėstytoja niekaip nesileido, kad mes
mokėtumėme už žaidimą. Ji sumokėjo už mus visus. Dabar sakėm kitą savaitę mes
ją kur nors pakviesime.

Dar kitas dalykas, kuriuo labai džiaugiuosi tas, kad
nusipirkau kiniškų skaitalų. Šanchajuje yra tokia gatvė, kurioje nuo senų laikų
praktiškai vien knygynai ir kanceliarinių prekių krautuvėlės. Vienas knygynas
net per šešis aukštus. Ten rasi visko visko ir apie viską. Tikras rojus. Kitas
knygynas vien nukainuotų knygų, kitas vien užsienio literatūra, kitas vien
albumai, kitas vien antikvarinės knygos ir t.t. stebuklinga gatvelė. Nors kur
ten gatvelė, visa didžiulė gatvė. Taigi nusipirkau mažąjį princą, nes tai
nereali knyga. Ir „aplink pasaulį per aštuoniasdešimt dienų“. Aišku, turėjau
pirkti vaikiškų knygų skyriuje, nes man reikėjo knygų, kurios būtų ne tik hieroglifais,
bet ir pinjinu ir dar su tonais. O vaikam kaip tik tokias knygas ir leidžia.
Paskui peoples square susitikau su Ping (feministė) ir ėjom į Starbucksą gerti
kavos. Prišnekėjom devynis prūdus. Dar pasiėmiau Anna kartu. Tai buvo labai
mergaitiškas pasisėdėjimas prie kavos. Ping po kelių mėnesių išvaro į Lenkiją.
Bus Aiesec stažuotoja vienoje organizacijoje. Gaila, kad aš tuo metu nebūsiu
Lietuvoje, tada galėčiau jai parodyti ir mūsų šalį. Eidamos iš kavinės
atsitiktinai pamatėme, kad urban planing hall ką tik atidarė Salvadoro Dali
darbų parodą. Iš kažkur atvežė. Bet nesu tikra ar iš Barselonos… Woohoo. Mano
mylimiausias dainininkas. Nors jis ne dailininkas- jis genijus. Tai pirmadienį
šiaušiu apžiūrėti.

Man jau užsakė bilietus didžiajai kelionei. Viskas kaip
ir gerai. Tik tiek, kad grįžimo bilietai Bankokas-Singapūras-Šanchajus jau
išpirkti. Ir mes laukiančiųjų sąraše. Tai reiškia, kad jei kas atšauks savo
skrydį, mes gausim vietą. O jei ne…tai Bankoke irgi gyventi galima.

Dar turėjau tokį jaudulį šią savaitę. Mano naujuosius
super kokybiškus batus prisireikė pakalti. Nes antraip jie būtų virtę
lygiapadžiais. Šita misija man mažumėle komplikuota atrodė, nes mano žodynas
batų taisymo sferoje itin skurdus. Nusižiūrėjau tokią vietelę, kur yra taisykla.
Šiaip ne taip susikalbėjau su meistru, sugebėjau išaiškinti, kad batus reik
pakalt, kad man jų reikia šiandien, kad spalva turi būti tokia kokia ir bato,
ne kitokia. Su neramia širdimi palikau kuntaplius ir patraukiau namo. Visiem
batsiuvių dievam meldžiausi, kad man ten neprikaltų papildomų kulnų prie bato
ar dar kokių gudrybių nesugalvotų. Bet galiausiai viskas baigėsi gerai. Batus
nešioju toliau.

Šiaip šita savaitė buvo varginanti. Buvau kaip koks
socialinis darbuotojas. Paisa mėgsta pasikalbėti apie gyvenimą. Geriau net
neperrašinėsiu, kokių klausimų ji man užduoda. Tikri sielos grožio („sielos“
kirtis ant o)  ir asmens brandos
pašnekesiai. Anna sumąstė pažaisti su Aleksu. Ir aš turėjau išklausyti visų jų
santykių peripetijas. O per pamokas, Arnaud pasakodavo, ką jam pasakoja
Aleksas. Tai mes abu labai skaniai pasijuokdavome iš saldžiosios porelės. Nes
abu žinojome visas detales ir kai sudėdavom į vieną krūva tai labai juokinga
būdavo. Buvom kaip kokie istorijos režisieriai. Bet paskui Aleksas biški
susimovė ir Anna jį paliko. Dar Anna mėgsta būti mano kambaryje ir pasakoti
apie savo asmeninį gyvenimą ir šeimynines problemas. Todėl dabar vengiu ją
kviesti. Nes per ilgai užsibuvę svečiai pasmirsta. Ir šiaip jau nusibodo
klausytis dramų. Išvis, amžiais kasnors sugalvoja man savo problemas
pasipasakoti, nes galvoja, kad aš savų neturiu. Jei be perstojo blevyzgoju, tai
reiškia, kad neturiu problemų.

Vienas toks kanadietis, su kuriuo susipažinau per
keliautojų klubą, pakvietė mane vakarienės. Bet sakė, kad būtų smagu jei
atsivesčiau ir savo draugus, nes kelis iš jų jis jau pažįsta. Tai dabar
vakarienė su manim ir „keliais“ mano draugais išvirto į tikrą balių. Nes kai
susiskaičiavau visus draugus, kuriuos noriu pakviesti išėjo penkiolika žmonių
ir iš jų tik vienas grupiokas. Užsisakėm rytojui didelį stalą restorane, kuris
labai juokingai vadinasi: „rice loves porridge sea food hot pot“. Tikiuosi bus
smagu.

Dar keletas pastebėjimų apie Kiniją. Labai juokinga, kai
vyksta kokie kelio darbai ar šiaip kokie viešieji darbai. Tai mažai funkcijai
pririkiuota daugybė kinų. Ketvirtadalis stovi ir nieko nedaro, tik laiko
kastuvą rankose. Ketvirtadalis vaizduoja, kad kažką dirba, bet ištiktųjų nieko
nedirba. Ketvirtadalis, reguliuoja, kaip reikia dirbti. Dalis sukasi apie
sunkvežimį ir ieško kastuvų. Ir tik koks vienas vargšelis dirba iš tikrųjų, bet
niekas jo nepastebi. Ir taip kiekvieną darbą darant. Pririkiuota tų kiniukų
belenkiek. Šiaip vis dažniau pradedu galvoti, kad reikia pradėti nešioti
respiratorių. Daug kinų taip daro. Nes jau nebeįmanoma gatvėje. Nuo išmetamųjų
dujų, smogo ir šiaip visokio brudo kartais sukasi galva. Nenoriu pasirodyti,
kaip kokia išlepusi mergaitė, bet tikrai kartais silpna būna gatvėje kai tiek
anglies dioksido ir jokio gryno oro. Tai kolkas apsivynioju šaliku ar skara
kaip kaubojus. Bet paskui gal vis tik išdrįsiu ir respiratorių
užsidėti…kažkaip vis dar keista jį nešioti…

Dar kinai mano, kad paltas ir sriukė yra toks pats
drabužis kaip megztinis ar švarkas. Tai jie net nemano jų nusivilkti patalpoje.
Man tai kažkaip keista, nes mes juk išauklėti, kad sėdėti paskaitoje, ar šiaip
belenkokioje patalpoje su paltu nemandagu. O mūsų kažkurios dėstytojos per
paskaitą paltų nenusivelka, nors nėra taip šalta. Juokinga, kad tada kai jie
sėdi su paltais, tai nori išjungti kondicionierių, nes per karšta. O, mum,
kurie kaip žmonės be paltų sėdi, pasidaro per šalta. Ir išvis per paskaitą
mongolas amžiais išjungia kondicionierių, nes jam karšta, o aš kalenu dantimis.
Nors aišku, Mongolijoje, taigi daug šalčiau, pratę jie ten iglu visokiuose
gyventi. Paisa po kambarį trumpom rankovėm varinėja, o aš su trim megztiniais. Anglų
kalbos mokykloje, vaikai irgi sėdi su striukėm. Išjungia kondicionierių ir kad
būtų fainiau atidaro langą. Ulialia. Turėčiau ūsus tai tikriausiai apšarmotų.
Nu bet negaliu aš kažkaip dirbti su striuke. Kad ir kokia ji man graži.

Aj vienas nuotykis dar buvo valgykloje. Sėdim, valgom
žolę. Netoli mūsų prisdėda tokie ruseliai. Nauja mėsa. Ankščiau jų nemačiau. Ir
kadangi daugiausia tada valgykloje buvo prancūzai jie pagalvoja, kad ir mes su
Anna prancūzės. :D vaikinukai atsipalaidavo ir pradėjo rusiškai aptarinėti
valgykloje esančias merginas. Ir šiaip asmeninį gyvenimą ir dar labai asmeninį
gyvenimą. Bet taip jau šlykščiai pavarė. Aš jau ten vos ne springstu. Tada
pradėjau į juos mėtyti savo firminius pasišlykštėjimo kupinus žvilgsnius. Kas
mane pažįsta žino, kokių veido išraiškų karatais sugebu nutaisyti. Blogiau nei
žodžiai. Jie pradėjo kažką ir paklausė angliškai ir kur esu. O aš sau ir sakau:
Litva. Jie truputį susinepatogino. Tada tarpusavyje pasitarė ir nusprendė, kad
Lietuvoje vistik nekalbama rusiškai ir aš negalėjau nieko suprasti. Klausia
(angliškai): kelintus metus čia mokausi. O aš ir sakau: „pervij god.
i…spakoisia malčiki, ja gavariu paruski“. Oj kai jie susigėdo. Pradėjo
atsiprašinėti ir t.t. ir t.t. ot šikniai. Nu bet ačiū dievui mes jau buvom
beveik baigusios pietauti tai tik atšoviau: nu paka. Ir išsivyniojom iš
valgyklos.

Ką dar papasakoti….aj. kokį dalykėlį mačiau. Kinai
ruošiasi kalėdom. Palmės šakas papuošę kaip eglutes pardavinėja. Nelabai ir
skiriasi kai pagalvoji. Ar šia palmė ar šia eglė…

Rodyk draugams