BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rytų Amsterdamas- Bankokas + kiti džiaugsmai pargrįžus į Čajną

Taigi žadėtoji istorija apie Bankoką. Jei galima rasti
panašių miestų skirtinguose pasaulio kraštuose, tai Bankokas ir Amsterdamas
būtent tokie. Panašūs savo temperamentu ir tuo pačių skirtingai žavūs.

Savo nuostabiajame viešbutyje praleidome geras penkias
valandas. Nes nusigavom ten paryčiais. Ryte, nors ir ganėtinai anksti
išsiruošėme ekskursauti, bet karštis jau gerokai lenkė prie akskvalto. Paėjus
kokią gerą du šimtus metrų, prie pėsčiųjų perėjos mus užkalbino čiabuvis. Ir
pasakė, kad ta proga, jog kinų naujieji metai, visos šventyklos šiandien
nemokamos, kaikurios, į kurias turistai niekada neįleidžiami išimties tvarka
atidarytos turistams vienai dienai, be to, kad tuk tuk (tokia transporto
priemonė panaši į rikšą, tačiau motorizuota, gazoliniu varoma) gali vežioti mus
visą dieną už kokius trisdešimt bah (kas yra centai cenčiausi. Ledų porcija
kainuoja dvidešimt bah), nes šiandien gauna nemokamą gazolinį. Pagalvojom, kad
kelionių dievai mums vis tik šypsosi. Ir laimingos susėdome į tuk tuk daryti
apžvalgos po miestą. Mūsų vairuotojas mus apvežiojo po visas svarbiausias
šventyklas, kurios tikrai įspūdingos. Kiekvienoje vietoje mus kasnors
užkalbindavo ir mūsų žemėlapyje pažymėdavo kitas atrakcijas, kurias privalom
aplankyti. Labai norėčiau perrašyti jų pavadinimus, bet tajų kalba toks gremėzdiškas
dalykas, kad kol pabaigi sakyti vieną žodį tu jau pamiršti jo pradžią.

Vienoje šventykloje teko laukti už durų, kada vietiniai
pabaigs maldą. Belaukiant mus užkalbino vienas vyriškis. Jis buvęs vienuolis, o
dabar gyvena jav ir turi ten tailandiečių virtuvės restoraną. Iš jo sužinojom,
kad Tailandas yra garsus savo auksu ir safyrais. Net tiffany perka iš Tailando.
O vieną dieną metuose, (och koks netikėtas sutapimas-būtent šiandien) jie daro 20%
nuolaidas viskam. Taigi užsieniečiai prisiperka juvelyrikos, o paskui užsienyje
parduoda dvigubai brangiau. Jei jiem dirbiniai nepatinka, jie betkada gali
gražinti pardavėjui Tailande. Viskas parduodama su sertifikatais ir pažymom,
žodžiu tvarkingai ir legaliai. Taigi blogiausiu atveju atgausi pinigus.
Tailandietis-amerikietis mums nesikuklindamas parodė, ko pats prisipirko,
vežtis atgal į jav, kaip atrodo sertifikatas ir dar daugiau apie safyrų kasimą.
Prisiklausę visokių istorijų pačios nuvažiavome į tą juvelyrikos mugę
pasižiūrėti. Kadangi buvom užsienietės tai sulaukėm didelio dėmesio.
Išsimatavom visokius žiedus su deimantais, koljė su safyrais. Ir nors visą
laiką maniau, kad man mieliausi mano mediniai karoliai, supratau, kad merlin
monro neklydo… galiausiai turėjom nuvilti pardavėjus, nes Kristine
pasiteisino, kad yra vargšė stažuotoja, Suki, kad paskutinius pinigus jau ir
taip kelionei išleido, o aš, ką, aš studentė, kokie dar safyrai. Po
brangakmenių sekė didieji Bankoko rūmai. O…tiek blizgesio nebuvau mačiusi. Tik
akyse mirguliuoja. Tikras varnų rojus.Visi bokštai bokšteliai išpuošti auksinėm
dekoracijom, veidrodėliais, kristalais ir viskuo, kas tik gali blizgėti. Reikia
paminėti, kad karštis buvo žiaurus, o prie vartų nusprendė, kad aš ir Suki
esame nederamai apsirengusios, tai teko išsinuomoti ilgus storus sijonus. Bet
ištikrųjų, nepaisant baisųjų sijonų, rūmai paliko nenusakomą įspūdį. Taigi
pirmą dieną tikriausiai apžiūrėjom visas įžymiausias Bankoko šventyklas. Vakare
išsinuomojom baržą su vairuotoju, kuris apiplukdė mus kanalais aplink Bankoko
centrą. Plaukėm greitai, barža maža tai kartais atrodė, kad apsivošim. Man
smagu buvo, bet Kristine vėl galvojo, kad mirsim. Įdomiausia, kad plaukdamas
gali matyti kas darosi tų trobelių, sulipdytų ant pastolių vandenyje, viduje.
Gyvenimas verda. Gaminamas maistas, šokama, žiūrima televizorių, kažką
remontuojama, geriami šalti gėrimai, šnekučiuojamasi susėdus šezlonguose. Ir
kyla vienintelis klausimas, ar tailandiečiai kada turi problemų….

Bankokas yra garsus dėl savo naktinio gyvenimo. Ir
ištikro net nesistebiu. Naktį oras darosi šiek tiek pakenčiamesnis, kainos
nedidelės, be to bankokiečiai turi tokią taisyklę, kad viską, ką darai reikia
daryti su džiaugsmu, tai jie tikrai visada labai džiaugsmingi. Čia ne išmislas,
yra net specialus tailandietiškas žodis tam linksmumui apibūdinti, bet vėl aš
kvaiša nepamenu. Šiaip ar taip, tailandiečiai nerealūs žmonės, visada
išsišiepę, atsipalaidavę, laimingi, nesijaudina, neskuba, nepanikuojų. Yra taip
sakoma: Laose visi nuoširdūs ir geri, Kinijoje tave apsuks, Kambodžoje vietinai
greitai mokosi iš kinų, tai irgi apsuks, o Tailande tave tikrai apsuks, bet su
šypsena. Tailandas ta vieta, kur gali save lepinti. Daug įvairiausių vaisių
(kokių gyvenime nebuvau valgius. Pavyzdžiui brangiausias pasaulio vaisius
durian (nežinau kaip lietuviškai), labai smirda, bet skonis fantastiškas.
Visokiausi šviežiai spaustų vaisių, žolelių ir dar belenko kokteiliai, gali net
gerti kokoso pieną tiesiai iš pačio riešuto. Jei dar apie maistą, tai žaliasis
tailandietiškas karis vienas skaniausių dalykų, kokį kada valgiau. Jūros
gėrybės. Daugybė tailandietiško masažo salonų. Visur groja  muzika. Pilna pirkti gražiausių dalykų.
Niekur nemačiau tiek gražių suknelių kaip Tailande. Pilna pramogų, vaizdingų
vietų, įdomių restoranų ir barų. Tikras rojus. Dar vienas dalykas. Tailandas
turi įdomios reputacijos dėl savo raudonųjų žibintų kvartalų ir Lady-boy
(transvestitai). Matėm ir mes tokių. Bet net nepasakosiu daugiau. Gaila man jų
ištikro. Maniau, kad esu tolerantiška, bet matėm įvairiausių šlykštynių, kurios
tiesiog kelia pasibjaurėjimą.

Dar Tailande aplankėme plaukiojantį turgų. Jis
plaukiojantis todėl. Kad viskas vyksta kanaluose, pardavėjai savo prekes
surikiavę laiveliuose ir beplaukiant bei pakeliui prasilenkiant gali nusipirkti
įvairiausių dalykų. Nuo šafrano iki suknelės. Pilną laivelių, pilna žmonių,
kanalas užkimštas, visur kvepia prieskoniais ir vaisiais. Nerealu. Po turgaus
mūsų šturmanas mus nuplukdė į kokosų fermą. Nesitikėjau, kad tiek visko galima
pagaminti iš kokoso. Visokiausių gardumynų ir visokiausių produktų. Vienas dėdė
davė man didžiulę kartį ir liepė makaluot milžinišką bliūdą su kokosų cukraus
mase. Dar pokštas. kaip žinia, mes gyvenam kinijoje. Todėl dėrėtis mokam.
Kitaip neišgyvensi. Tai mes visos kelionės metu ir visur derėjomės. Galiausiai
tas žmogus iš kurio išsinuomojom valtį plaukiojančiam turgui apžiūrėti gavo
daug pylos nuo boso, kad per pigiai pajamė.

Ou vajė vajė, kiek visokių pokštų buvo Tailande…net
neišeis visko aprašyti. Bet paskutinis dalykas, apie kurį dar nori papasakoti
yra Ayuthaya, senoji Tailando sostinė, dvi valandos kelio nuo Bankoko. Ten
šventyklos tikrai įspūdingos. Penkių, šešių šimtų metų senumo. Išsinuomojome
tuk tuk, kuris mus apvežiojo po visas svarbiausias ir įspūdingiausias Ayuthaya
vietas. Atrodo, kad būtume atsidūrę ne šiame pasaulyje, kažkur tarp pasakos
knygų puslapių. Galiausiai nuvažiavome į dramblių fermą. Kur sušėriau drambliui
kokoso riešutą, o jis mane apspjovė. Buvom vienoje šventykloje, kur išsibūrėm
ateitį. Turi atsiklaupęs prieš Budą barškinti tokį cilindrą su daug lazdelių.
Ant kiekvienos lazdelės tam tikras simbolis. Bebarškinant viena lazdelė visada
netyčia iškrenta. Tai tas pagaliukas, kuris iškrenta ir nusako tavo ateitį. Nueini
tada pas tokią tetą šventyklos pakraštyje ir ji tau viska paaiškina. Man
iškrito numeri vienas. Žodžiu pagal pranašystes laimės ir visko turėtų būti per
akis.

Net sunku nupasakoti įspūdžius. Šiaip ar taip, va dar
keletas detalių nusakančių bankoko nuotaiką. Barai, kurių baldai padaryti iš
to, ką gali rasti džiunglėse ir garaže: palmių kotai, bambukų kotai, bačkos,
virvės, palmių lapai vietoj lėkščių, margaspalvės medžiagos skėčiai. Muzika
visur garsi. Visur labai linksma. Važiuojant autobusu jie groja taip garsiai,
kad ne nebandyk užmigti. Bare vakare tave būtinai kasnors pavaišins. Net
nespėji apsisukti, o jau kasnors tiesia tau stiklinę su gėrimu. Paskutinės
vakarienės metu valgėme jūros gėrybes geriausiame jūros maisto turguje. Galima
tai pavadinti kiauliškai žmogišku pasinėrimu į omarus, krevetes, moliuskus,
sviestažuves ir t.t. valgėm kol nebebuvo jėgų. Tikra nuodėmė. Kai bandau viską
perrašyti čia, atrodo, kad nemoku kalbėti. Nusakyti Tailandui reikia turėti
išskirtinių gabumų. Žinau, kad ten tikrai dar sugrįšiu. Tikras rojus žemėje.

Tačiau nemanykit, tai nėra tik žemiški malonumai, kaip
maistas, gėrimai, masažas ir drybsojimas atokaitoje. Tailandas turi daug
daugiau. Tailando kultūra įvairiaspalvė, ryški ir sunkiai apibūdinama. Tailandą
reikia pamatyti. Tailandą reikią patirti.

 

 

Na o dabar apie mieląją, gerąją senąją Kiniją. Niekas čia
nepasikeitė, žmonės ir toliau spjaudosi belenkur, garsiai rėkauja, labai
natūraliai elgiasi ir stengiasi tave apsukti. Kai grįžau po kelių dienų reikėjo
eiti į darbą ir daug dirbti. Vehh tas mokytojos darbas…o dar mokiniai
susigalvojo per pamokas pirsčioti garsiai ir tada juoktis. Angelėliai… Dar vieną
dien belaukiant autobuso priėjo babytė, davė aliejaus butelį. Sako: „palaikyk“.
Tai ir palaikiau. Paskui, stebėjausi savimi, kad tuo metu visai nesitebėjau,
kai ji manęs paprašė.

Prasidėjo antras semestras. Prisiregistravau. Visus
antrasemestrius perkėlė į trečią lygį (čia sistema tokia: pradedantieji- keturi
semestrai (keturi lygiai), pažengusieji-keturi semestrai (keturi lygiai) ir
profai-keturi semestrai). Kelias dienas pabandžiau trečiame lygyje. Ir
pasirodė, kad viskas nėra taip sunku. Mane dėstytojai jau spėjo įsidėmėti, nes
daug atsakinėju. Ir tada….aš vištela, neturėjau problemų, tai pasidariau
problemų. Nuėjau į univero ofisą ir pasikeičiau lygį, perėjau į ketvirtą.
Woohoo
išėjo, kad
išviso peršokau metų kursą. Truputį sunkoka, reikia daug dirbti. Tikrai kad
iššūkis, bet manau, kad susidorosiu. Smegenėlės sukasi dūzgia, bet kol akys
nesiaurėja tai viskas pakenčiama. Bet bent jau gerai tai, kad suprantu, ką
dėstytojai kalba, ką reikia daryti ir t.t. (o niekas čia nebekalba angliškai,
ir niekas neberašo pinjino ir tonų. Vien tik hieroglifai, o toną ir pintiną
pats turi nusistatyti). Dar gerai tas, kad labai faina klasė. Visi labai
draugiški ir svarbiausia, tik vienas prancūzas. Tai kai vienas- nekenksmingas.
Susipažinau su daug japonų. Ir nuo šiol esu japonų fanė. Tik Ping negaliu to
sakyti, nes ji, kaip ir visi kinai, nekenčia japonų.

Dar apturėjau džiaugsmo su Kinijos bankais. Nusprendžiau
kad reik išsiimti banko kortelę. Nuėjau į Šanchajaus banką. Viską pykšt pokšt
susitvarkiau. Bet tada paaiškėjo, kad negaliu su ta kortele pervesti pinigų
internetu. Tai nuėjau į kitą banką. Kad gaučiau kortele reikėjo nueiti du
kartus. Kad galėčiau naudotis e-bankininkyste reikėjo nusipirkti specialų usb
raktą su kodais. Piktavaliai kinai nepasakė, kad tas usb turi kodą, tai aš
netyčia viską užblokavau. Tada dar pastrigo visa registracija internete, nes
negalėjo sistema atpažinti mano sąskaitos numerio. Nebegalėjau naudotis
kortele. Niekas nebeveikė. Nuėjau į banką, aiškintis. Iš manęs išsižvengė, kad
esu durna užsienietė ir kad jie man negali padėti. Pasiutau. Nusiuntė mane į
banko centrą. Kitoj vietoj. Ten iš manęs išsižvengė prie visų lankytojų. Bet
kad internete viskas užstrigo tai tikrai buvo ne mano kaltė. Pradėjau aš ten
visom kalbom aiškintis, ir pasakiau, kad niekur neišeisiu, kol man nesutvarkys
kortelės. Galiausiai nusivedė mane į tarnybines patalpas. Viską perregistravo,
perrestartavo kortelę ir be šypsenų veide pagaliau išleido. Aš galiu būt labai
gera, bet tik pradėkit mane kvailinti tai tuoj parodysiu šlykščiąją lietuvių
temperamento pusę.

Dar gavau naują kambarioką. Vietnamietę. Lin vardu. Iš
pradžių išsigandau, kad reiks taupyti elektrą ir t.t., nes vietnamiečiai savo
taupumu toli garsėja, kad nuolat aplinkui sukiosis begalė žmonių, kad gamins
visokius vietnamietiškus patiekalus kambaryje ir dar nežinia kokios ten  ritualus praktikuosis. Bet pasirodo, mano kambariokė
labai faina. Nekalba angliškai, bet kalbam kiniškai. Pedantė. Finansų
magistrantė. Ir šiaip tokia akuratna. Kai reikia įdomu pašnekėti, o kai
nereikia nelenda į akis. Su svečiais nepersistengia. Tikrai džiaugiuosi. Tikra
atgaiva po mongoliško stebuklo. Nežinau ar sakiau, bet paskutiniu metu Paisai
kildavo klausimų, ar vandenyne gyvena undinėlių. Čia ne bairis. Čia rimtai. Kai
atsakiau, kad tikriausiai negyvena, ji susimąstė ir teištarė…:“ bet juk kas
žino, vandenyne visko gali būti…“. dar klausinėjo apie ateivius. Bet aš
nelabai kompetentinga ir šioj srityje.

Kitas dalykas, Ping pakvietė tradicinės vakarienės pas
savo tėvus. Buvo tradicinė pilno mėnulio šventė. Kada visa šeima turi
susirinkti. Labai malonu, jog buvau pakviesta tokios vakarienės. Ir labai
jaudinausi, kad tik ko netinkamo ar kvailo nepadaryčiau ar nepasakyčiau. Ping
tėvai gyvena Pu Dong (jo jo, čia ta futuristinė Šanchajaus dalis). Tikrai kad
neprastas rajonas. Buvo taip gera ir smagu. Ping tėvai labai malonūs žmonės.
Nebuvau mačius tokių simpatiškų kinų. Tėvas daktaras, o mama namų šeimininkė.
Pripasakojo visokių įdomių dalykų, privaišino skaniausiais gardumynais. Be to,
pasakė, kad bet kada, kada norėsiu pailsėti nuo bendrabučio ar tos judriosios
Šanchajaus dalies, kad atvažiuočiau pas juos, kad galiu pernakvoti ir t.t.
tikrai jaučiausi labai pagerbta ir pakylėta, kad jie man taip pasiūlė. Be
abejonės, kinai labai svetingi savo svečiams. Bet tik ne šiaip užsieniečiams.

Ir dar šis tas. Kaip žinia, Kinijoje yra nacionalinė
ugniasienė. Negalima atsidaryti wikipedijos, youtube, bbc ir dar keletos
puslapių. Tiksliau net ne keletos. Žodžiu, negalima todėl, kad ten pilna blogį
nešančios informacijos apie didžiąją Kiniją. Ir visai netikėjai viena vokietė
man atsiuntė stebuklingą saito adresą. Per jį gali atsidaryti visas
draudžiamąsias svetaines ir jis maskuoja url. Tai vieną vakarą pasijutau kaip
tikra konspiracininkė. Savo mažam kambarėly, tik stalinę lempą užsidegus
skaičiau neleistinus skaitinius iš bbc. Apie Kinijos milžinišką ir labai
pasakyčiau neetišką įtaką Sudane. Och tie kinai…

Va taip ir gyvename čia. Laukiu pavasario, ir tikiuosi,
kad mokslo maratono metu nepasiklysiu kaikur tarp hieroglifų. Ačiū už dėmesį. Kai
tik ištaikysiu laisvą minutę, kas pastaruoju metu labai sudėtinga, vėl
parašysiu.

再见!!!

Rodyk draugams

Komentarai (4)

  1. shiny:

    jeee! ilgas rašinėlis! ir nors kažkaip nuo 2008 metų pakeitei formatą į "mėnesinis raportas" bet vistiek liuks istorijos (: labai įdomu skaityt, kaip ir visada
    aš arba nebepamenu (del informacijos kiekio) arba nerašei - o kur mongolė dingo šiaip?

  2. Jurga:

    jau kiniskai sneki.. Sveikinimai didziausi :))))
    man jau rodos as niekad nebesnekesiu.. ir dar zinai, tu labai drasi, visa kursa persokt.. Ot maladiec ;)

  3. Ausra:

    super!!!! as jau seniai svajoju aplankyt tailanda, bet kai taip vaizdingai nupasakojai viska, tai noriu simta kartu labiau :) joa, as irgi kaip tai paisules pasigedau???

  4. gerbiamoji, o tai kur prapuolete? jau kaip ir neramu darosi, visdelto laukiniai tolimieji rytai.. (:

Rašyti komentarą