BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

PASKUTINIS LAISKAS IS KINIJOS.ech….

大家好!

 

Sveiki visi mielieji ir mielosios.

 

Aš vis dar gyva. Ir vis dar Kinijoje. Jau nebeilgai. Tik
dešimt dienų liko iki keliones namo…ech…laikas prabėgo taip greitai…

Taigi rašau paskutinį įrašą iš Šanchajaus. Ankščiau
neprisiruošiau nes tiek daug visko vyko, kad tiesiog nebebūdavo laiko, noro ir
jėgų įsijungti kompiuterį.

Hmm…nuo ko čia pradėjus…..

Antras semestras buvo nuostabus. Mano nauji kasiokai
nepakartojami. Suradau nuostabią draugę vardu Mieko. Ji japonė. Tačiau kaip
pati pasakė: „i‘m done with Japan. I‘m never gonna come back there“. Ji tokia
kaip čia pasakius…“navatna“. todėl man taip ir patinka. Su ja turėjome tiek
nepakartojamų pietų, vakarienių, vakarėlių, popiečio kavų ir arbatų,
pasivaikščiojimų ir ilgų ilgų pokalbių. Apie madą, gyvenimo būdą, religiją,
istoriją, vaikinus, politiką, gyvenimo prasmę, maistą, kinus, Kiniją, orą,
muziką, filmus, transporto priemones, keliones, draugus ir šeimą…apie
viską…. Dar susiradau draugų prancūzų…taip taip…kad ir kaip keista, vis
tik susidraugavau su prancūzais….o su jais turėjom daug juoko, vyno ir
spageti vakarų, daug jazzo koncertų. Ir daug intrigų…ir dar daugiau intrigų.

Dabar papasakosiu apie kelis įsimintiniausius šio
laikotarpio įvykius.

Taigi: pati sau viena keliavau į Pekina ir Xian‘ą. Pakeliui
traukinio vagoną kažkaip apsėmė. Teko gelbėti lagaminus. Kinai supanikavo. o
irg biški. Bet ne dėl lagamino. Dėl kinų.

Aplankiau uždraustąjį miestą, tiananmenio aikštę. Paskui
sutikau Britą, kuriam prie vienos šventyklos padėjau išversti autobusų grafiką.
Paskui paaiškėjo, kad gyvenam tam pačiam viešbutyje. Tada su juo patraukėm
valgyti garsiosios Pekino Anties. Ir atsisveikinom. Kopiau didžiąja kinų sieną.
Gide buvo aštuoniasdešimtmetė babytė iš gretimo kaimo. Kinų siena nepakartojama.
Nepapasakosi jos. Kažkas stebuklingo…ir dar kai kelia rodo babytė, kuri pati
vos ne tokio pat amžiaus kaip kinų siena….ech…. dar pekine lankiausi
senovimiem operos teatre ir klausiausi Pekino operos. Och plaučius jie turi….
naktiniame delikatesų turguje valgiau jūros žvaigždės, gyvatės, bičių lervų,
varlės ir daug aštunkojienos… Gyvatė, varlė ir aštuonkojis skanu. Bet bičių
lervos ir jūros žvaigždė didžiausias fui kokį tik galima įsivaizduoti.

Paskui anksti rytą keliavau į oro uostą. Turėjau skristi į
Xian‘ą. Ten kkur terakotos karių armija. Bet…skrydį atidėjo dvylika valandų.
Nes…paprasčiausiai sugedo lėktuvas…oj kokia pikta buvau. Prakeikiau visus
kinus ir jų kvailas oro linijas. Galiausia vidurnaktį buvau Xianą.
Prisiregistravusi viešbutyje išėjau apžiūrėti naktinio miesto. Prie senovinės
miesto gynybinės sienos pamačiau vieną kiną. Jis taip sakant „lengvinos“, o gal
tiesiog žymėjo savo teritoriją ir sienos dalį. Pagalvojau,  kad socialiai įdomus vaizdelis: senovinė
siena, senovinis dviratis atremtas į sieną ir sysiu darantis kinas. Pajamiau ir
nufotografavau. Bet aš vėpla pamiršau išjungti blicą. Kinas pamatė.
Susivervimo. Pradėjo mane keikti ir…pradėjo rėkti, kad atiduočiau foto
aparatą. Aš biški išsigandau..kaip ir naktis…nepažįstamas miestas, aš viena,
persiutęs kinas…tai kaip ir kiekvienas protingas žmogus pasielgtų…dėjau į
kojas. Bėgau greitai greitai. Visa laimė kinas bėgo lėčiau. O viešbutis ne taip
toli buvo. Tai kinas prie viešbučio durų sustojo ir nedrįso eiti vidun. O aš
nebedrįsau eiti laukan. Taip mano pirma diena Xian‘e ir baigėsi. Kitą dieną
aplankiau terakotos karius. Viskas, ką galiu pasakyti: OHO. geriausias nuotykis buvo kai skridau iš xiano į Šanchajų. dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių pakeitė reisą. buvo jau vėlokas vakaras. na bet nieko,pakeitė tai pakeitė. laukti tik pusvalandį ilgiau reikėjo. kadangi buvau pavargusi po kelionės tai lėktuve bematant ir užmigau. tik girdžiu, kad jau leidžiamės. bet…ne šanchajuje, o kažkokiam kitam mieste. kurio pavadinimo iki tok nebuvau nei girdėjusi. man tik širdis į kulnus nusirito. rupūžą raugintą, mažu ne į tą lęktuvą įsėdau….ką aš žinau, kur dabar esu, gal kaikur prie mongolijos sienos. o jau vidurnaktis. kitą dieną reik ir į univerą ir į darbą….aišku angliškai nėra jokio paaiškinimo. tai paskui kiniškai susišnekėjau ir paaiškėjo, kad kažkas ne taip lėktuvui ir reikia jį pakeisti. todėl nusilidom pakeliui, tarp xiano ir šanchajaus. sėkmingai pakeitėm lėktuvą  ir paryčiais buvau jau namie, savo lovoje…tai tokia vat nepakartojama klionė.Paskui dar su Mieko
kitą kartą keliavom į Suzhou. Vadinamą Kinijos Veneciją, miestą ant vandens. Ot
smagumo turėjom.

Per visą laiką buvo ir nelinksmų nutikimų. Vienas suomis
studentas bendrabutyje mirė. Nežinia nuo ko. Tiesiog pajamė ir mirė. Niekas
nieko nepasakojo, niekas nieko neinformavo. Mes jį pažinojom, tą suomį. Jo
vardas buco Nikė. Jis visada šypsodavosi. O Mieko buvo jį įsimylėjusi. Net
nepasakosiu, koks juodas laikas buvo po jo mirties. Visi buvo sukrėsti. Paskui
vienas draugas prancūzas, su kuriuo žaisdavom pokerį, išprotėjo. Pasirodo, jam
šizofrenija. Jis bandė nusižudyti. Mieko jį išgelbėjo. Tada po kiek laiko jis
pabėgo iš daktaro kabineto. Be batų. Be pinigų ir be telefono. Mes visur jo
ieškojom, nes bijojom, kad jis gali vėl bandyti nusižudyti. O be to tos dienos
vakare jis su daktaru, atskridusiu iš Prancūzijos, turėjo keliauti namo. Buvo
kaip filme. Galiausiai Tim (toks jo vardas) pats parėjo namo. Kitą dien
atskrido jo tėvai. Tim dar savaitę praleido Šanchajaus psichiatrinėje, o paskui
oro linijos sutiko jį pargabenti namo. Dabar jam jau geriau. Vakar Mieko
kalbėjo skype su juo. Gali būti, kaj jau rugsėjį jis galės grįžti į
universitetą. Tikiuosi, kad viskas bus gerai. Dar dvi kinės bandė nusižudyti,
nes mūsų prancūzai draugai jas paliko. Viena prisigėro vaistų ir ligoninėje
teko jai plauti skrandį. Kita bandė šokti po mašinų ratais. Ech tos dramatiškos
kinės. Bandė mūsų prancūzus po padu pakišti. Bet geriausias įvykis buvo kai
Mieko kambariokas prancūzas susirado kinę merginą. Ji jam pasakė, kad susipyko
su tėvais ir nenori kelas dienas nakvoti namie. Aišku, geraširdis Ben (toks
prancūzo vardas) leido jai apsistoti keliom dienom pas jį. Ir tada…į namus
įsiveržė policija. Pasirodo nekaltoji kinė buvo prostitutė. Ir policija jau
kuris laikas ją stebėjo. Žodžiu Ben buvo areštuotas ir nugabentas į kalėjimą.
Nors jis net neįtarė, kad ta mergina prostitutė. Galiausiai viskas baigėsi
laimingai. O Ben po to įvykio daugiau nebesiveda merginų namo.

Dar sutikau vieną latvį Šanchajuje. Jis pagal tokią pačią
programą kaip ir aš mokosi. Dabar neseniai buvo tarptautinis filmų festivalis.
Ir mano nuostabai rodė lietuvių filmą. Nežinau lietuviško pavadinimo. Na tą
filmą, kur su Mamontovu. Kai su latviu nusiradom į kino teatrą, vos iš klumpių
neišvirtau pamačiusi, kad pats Mamontovas ir kiti lietuviai aktoriai atvažiavo
į Šanchajų pristatyti filmo. Aišku po filmo pribėgau pasisveiktiti ir visaip
ten džiūgavau. Bet mane greitai nugesino. Lietuvos ambasados žmonės nebuvo
patys draugiškiausi. Šilčiau laiką praleidau su Latvijos ambasados
darbuotojais. Žodžiu, prisiminiau, kad mes lietuviai truputėlį nemandagūs,
nedraugiški ir grįžau namo. Bet šiaip ar taip buvo labai smagu pamatyti filmą
ir lietuvius.

Dar vieną dieną…vienas prancūzas…vardu Gary….priėjo
prie manęs ir nedrąsiai sako: „hmm…ar galiu tavęs paprašyti vienos
paslaugos…gal gali su manimi eiti apsipirkti. Man verkiant reikia nusipirkti
naujų drabužių. O tu visada taip gražiai atrodai, turi gerą skonį…gal galėtum
man padėti išsirinkti….“. kaip galiu atsisakyti, kai kas nors pasako, kad aš
gražiai atrodau…. Taigi su Gariu turėjome linksmą dieną. Buvo kaip filme
„graži moteris“. Tik kad ne aš, o Garis buvo Julie Roberts. Man teko Ričardo
Geer‘o vaidmuo. Bet buvo labai smagu.

Dar buvo vienas korėjietis. Jis psichas. Bent jau mes taip
manėm. Jis mane įsimylėjo ir nedavė ramybės. Amžinai skambinėdavo, gatvėje iš
už nugaros griebdavo už peties ir išgąsdindavo. Amžiais atsisėsdavo kaikur
šalia manęs. Ir visada klausdavo tik tų pačių klausimų. Ir niekada neatsakydavo
į mano. Kažkoks nesveikėlis. Jau paskui buvau biški ir išsigandusi. Tiek visokių
istorijų buvo su juo. Bet dabar jau ramu. Jis Korėjoje.

Dar mane negyvai užkniso mano darbas toje mokykloje. Vieną
kartą viena mergaitė atsinešė dėžutę kirmėlių. Tokių baltų gleivėtų. Paskui
netyčia jas klasėje papylė ant grindų. Tai aš jos ir klausiu, tai kodėl tu
dabar tų kirmėlių namie nepalikai. O ji man ir sako: „aš laukiu, kada jos
pavirs drugeliais. Kas bus jei aš jas paliksiu namie ir per tą laiką, kol manęs
nebus, jos ims ir pavirs drugeliais…“. nenorėjau skaudinti vaiko, bet man
atrodo, kad tų kirmėlių rūšis niekada nepavirs drugeliais. Paskui kitą kartą
ateinu į darbą ir matau David (toks mokinio vardas) jau sėdi klasėje. Aš jam ir
sakau: „Hi David, how are you?“. O jis man: „hey teacher, but I‘m not David
anymore. I changed my English name“. Aš: „oh…really? so what‘s your name
now?“ jis: „I‘m Harry Potter now“. Ir čia ne pokštas. tas vaikas tikrai
pasikeitė savo vardą į Harry Potter. Dabar kai kviečiu jį atsakinėti tai sakau:
„Potteri, prie lentos
. Smagu…. taip nekenčiau to darbo….bet galvoju, kad
pasiilgsiu aš tų vaikų…gal tik truputį….

Šiaip išsilaikiau jau visus egzaminus. Pabaigiau mokslus.
Ir dabar turiu dešimt laisvų dienų. Taigi maloniai leidžiu laiką ir pinigus.
Vaikštau po galerijas. Gražius restoranus ir kavines. Artistų kvartalus.
Kasdien pasipuošiu ir neskubėdama atsisveikinu su Šanchajumi.

Čia tiek daug išmokau. Tiek daug supratau. Aš suaugau čia.
Čia sutikau nepakartojamų draugų. Čia atradau save. Ir supratau ko tikrai
noriu. Šanchajus visada bus stebuklingas miestas. Padūmavęs, kunkuliuojantis,
verdantis, visada laukiantis ir visada parodantis skirtingą savo veidą.
Šanchajus kaip narkotikas. Gali pasinerti į svaiginantį gatvių ūžesį, neonines
šviesas, jazzą, vyną ir jūros maistą. Gali pasinerti į emocijas, vaizdus, garsus.
Galiu pasakyti, kad per dvidešimt mano gyvenimo metų, šitie metai buvo
geriausi. Prasmingiausi. Vieną diena aš čia grįšiu. Bet žinau, Šanchajus jau
bus kitas. Jis keičiasi kas dieną.

Esu labai LAIMINGA. Mano gyvenimas nuostabus. (pastaba:
nebijokit, jokių kiniškų grybų nevalgiau, ir drakonų nemačiau. Čia aš rimtai
taip kalbu, kad laiminga esu).

Šia gaida ir baigsiu….ką tik baigiau savo starbuckso
capuccino ir pyragaitį. Dabar einu į naujai atsidariusią jazzo įrašų parduotuvę
Prancūzų koncesijoje, o paskui trauksiu į vieną galeriją…

 

Iki pasimatymo! 再见!Jūsų Jogilė!

 

 

P.S. dar neapsisprendžiau, bet gali būti, kad savo
dienoraščius tęsiu iš Manchesterio.

 

Rodyk draugams

Komentarai (9)

  1. turbodyzelis:

    joa, globalizacija…

  2. Jogile:

    mmm…nors Sanchajus ir labai globalizuotas…bet cia vis dar labai Kinija….

  3. Ausra:

    jetau koks grazus laiskas… as tikrai baltai tau pavydziu visu siu metu ir tu neitiketinu dalyku, kuriuos tu patyrei :)

  4. Anonimas:

    Ko nuotraukų neįdedi? Fotikai gi pigūs kinijoje

  5. tai kaip ten tas mancesteris? (:

  6. Jogile:

    Labas,

    kazkaip uzvakar pagalvojau, kad gal reiktu pradeti rasyti kronikas is mancesterio… nes anglai specifiniai zmones. o as irgi iskreipto mastymo.
    tai po sesijos tikriausiai ir pradesiu.

    O kaip tau sekasi Svedijoje?kaip visi didieji mokslai?;)

  7. didieji mokslai - didziojoje stagnacijoje (: bet siaip po biski, po biski.. bent laisvalaikiui randam nauju uzsiemimu - postcrossing atvirutes, geocaching lobiu paieska su gps'u..

    smagu kad rasysi toliau (: pas mus dabar atsirado bendradarbe angle, tai ir as galiu patvirtint kad labai unikalus zmogystos ((: bet nepiktybishkai

  8. viktooorija:

    Sveika Jogile,

    Mes su draugu kompanija nusprendem pora savaiciu pakeliauti po Kinija (Sanchaju, Pekina ir kt.). Kyla milijonas klausimu.. Galbut galetumete mums pagelbeti patarimais? Butume ypatingai dekingi :) Lauksiu ziniu ir kontaktinio el. pasto adreso :)

  9. jogile:

    labas,

    cia mano emailas:
    jogile@gmail.com
    jei tik galesiu butinai p adesiu ;)

Rašyti komentarą