Pamišę nuotykiai Šanchajuje

Ojojojojojoj. Tai bent dienelės. Nepaisant to, kad dirbti reikejo tikrai daug ir, kad
labiausiai svajoju apie dieną lovoje su savo kompiuteriu ir pigiais Kinijos
dvd, buvo tikrai smagių nutikimų. Pradėsiu nuo penktadienio. Vakare po darbų
pasikviečiau Anna ir patraukėm į vieną ne pertoliausiai esančią kavinę
pasiklausyti too dumb to die. Buvo nerealu. Nors visą jų repertuarą jau beveik
mintinai moku, tačiau jie tokie energingi ir nepakartojami, kad jų pasirodymas
kaskart vis kitoks. Labai juokinga buvo stebėti, kaip jie erzino padavėjus. Tai
visokius daiktus čiupinėdavo ant baro, tai pačius padavėjus kalbindavo ar
rodydavo jiems įvairias grimasas. O tie vargšeliai buvo persigandę ir nežinojo
kaip reaguoti. Toje kavinėje be padavėjų praktiškai nebuvo kinų. Susipažinau su
viena turkų profesore. Ji jau du metus dirba Fudane. Pati pirma mane užkalbino,
nes mano veidas jai pasirodė labai gražus. Nežinau, kodėl man jis nepasirodo
toks gražus, bet nenukrypkime nuo temos. Taigi, šnekėjom šnekėjom su ta
profesore ir staiga pasirodė Janer. Ir paaiškėjo, kad Turkijoje ta profesorė
jam dėstė. Tai jie pradėjo šnekėti nesustodami ir turkiškai. Tada pasirodė, kad
mūsų stalelio artimiausi kaimynai yra lenkai. Beto dvi lenkės profesionalios
lindihopo šokėjos. Oj davė jos šokt pagal too dubd to die jazzus. Nerealu buvo
stebėti. Šiaip lenkai buvo lievi, nes pradėjo manęs klausinėti, kodėl nešneku
lenkiškai ar bent jau rusiškai. Eina jie sau! Atsakinėjau labai mandagiai, bet,
paprašytų jie manęs per kara duonos tai neduočiau.  Dar prieš tai, kai tik atėjom į tą kavinę,
tai estė (grupės vokalistė) mane labai gražiai sutiko ir net apsikabino. Ir
pasirodo, kad visi tauškalai apie lietuvių ir estų nesutarimus Kinijoje
negalioja. Be to ji man net paskyrė vieną dainą, kai buvo ant scenos. Nerealu
nerealu. Mano mėgstamiausia daina, Kambodžos 70-ųjų popsas. Taigi visas vakaras
buvo tikrai stebuklingas. Labai gera atmosfera, daug žmonių, visi laimingi ir
patenkinti. Pakeliui namo nusipirkau tokio pieninio gėrimo (tampu priklausoma
nuo visokių a la „miau“ pieninių gėrimukų, o ypač negaliu sustoti pirkusi
kokosų pieną, bet čia ir vėl lyrinis nukrypimas) ir eidamos su Anna stebėjom
gal penkias žvaigždes, kas Šanchajaus danguje yra labai daug. Žvaigždžių
niekada nematysi. O mum pasisekė.

Kitą rytą turėjau keltis anksti, nes reikėjo eiti į
darbą. Jatus kaip mane užknisa tiek vaikučiai. Kaikurie labai mieli, nu bet
kaikurie tai tikri monstrai. Vienas atėjo į pamoką prisiklijavęs milžiniškus
transformerio nagus. Kitas užmigo. Trečias prisisiurbė į stiklinę tai aplink
lūpas kraujosruvų iššoko. Ketvirtas nusprendė ant grindų pagulėti. Penktas tiek
prisibezdėjo, kad jei būčiau uždegus degtuką, būtumėm sprogę. Dar yra vienas
toks klykaujantis dobiliukas, kurio negaliu pakęsti, nes nuolat žvygauja. Tikiuosi
Kalėdų senelis pašykštės jiems dovanų. Po darbo strimgalviais lėkiau į metro
stotelę, nes turėjau nusigauti iki Kristine. Ji mane pakvietė švęsti padėkos
dienos. Taigi. Mano kelionė iki Kristine buto reikalauja atskiro aprašymo.
Kadangi tiksliai nežinojau kaip iki ten nusigauti, o jau ir taip vėlavau tai
nuo Šanchajaus traukinių stoties nusprendžiau pasigauti taksi ir nesukti galvos
dėl autobusų ar ėjimo pėsčiomis. Kaip tyčia niekaip negalėjau susigauti taksi.
Visi jau buvo su keleiviais arba nusukdavo į kitą šoną. Aš aišku spėjau
susinervinti. Laikas bėga… ir tik staiga prie manęs privažiuoja toks
aparatas. Nei tai motociklas nei tai kas tai. Na tarkim motociklas, bet
keleivio sėdynė panaši į fotelį, todėl važiuoji kaip su kokia mechanine
karietaite. Tos transporto priemonės vairuotojas pasisiūlė mane pavežti, o aš
pagalvojusi, kodėl gi ne, sutikau. Vos tik pradėjo važiuoti labai pasigailėjau
įsėdusi. Vairuotojas buvo vienas tų pamišėlių nardančių žiauriai greitai ir
ekstremaliai. Įsivaizduokit, sumanė daryti shortcut‘a per Nianjing lu. Pati
judriausia pėsčiųjų gatvė, kur visu paros metu minios žmonių ir nei mašinos nei
motociklai nei dviračiai ten nevažinėja. O mano šoferis kažkaip susimastė. Tai zigzagais
nardėm tarp minios.  Aš tik nuleidau
galva, kad mano akių niekas nematytų…bo biški gėda buvo. Visą kelią, kai tik
sustodavome sankryžose vairuotojas man siūlydavo parūkyti, arba savo pirštines
arba šiaip atsisukdavo į mane pažiūrėti, nes jo nuomone buvau labai graži. Oj
tie kinai… kai pagaliau po ilgos ekstremalios kelionės judriomis gatvėmis
pasiekėm tikslą, vairuotojas pasisiūlė mane palydėti iki pat Kristine buto.
Sakė, jei leisiu palydima, tai nereiks mokėti. Bet aš demonstratyviai
paklausiau kiek vis tik aš jam turiu sumokėti ir kuo greičiau moviau į pastato
vidų. Tai bent jaunikaitį būčiau įsitaisiusi. Su kapitalu. Visas čielas
ratuotas riteris.

Padėkos dienos vakarėlis pas Kristine buvo tikrai šaunus.
Valgėm kalakutą, moliūgų ir obuolių pyragus ir dar visokių kitokių skanumynų.
Mano pirmoji padėkos diena. Faina ta Krsitine ir visi kiti stažuotojai. Be to
buvo daug aiesec‘ioru, tai susipažinau su nemažai naujų žmonių. Vienu metu, tai
maniau, kad užtrokšiu, nes mane apspito tiek kinų ir visi klausinėjo tiek daug
klausimų. Bet iš esmės visai baika tie kinai. Tokie juokingi aparatai. Kai
grįžinėjau namo dviem minutėm pavėlavau į metro todėl teko jamti taksi…ech
gaila pinigų…bet ir kojų gaila, nes pareiti būtų reikėję nemažą gabalą. Be to
mano naujieji super batai taip nutrynė, kad net pati išsigandau kai koją iš jų
ištraukiau. Kai kokios raganos dukros koja, apkapota, kad į kurpaitę tilptų.
Taigi pamirkiau savo kruvinas kojas druskos tirpale, pasiruošiau kitos dienos
pamokoms. Tada pagaliau nusivilkau miegoti, nes jaučiausi nusitašiusi kaip kokia
gatvės šlavėja. O rytą…manęs laukė staigmena. Kojos taip ištino, kad
pusryčiauti ėjau su tapkėm. Kitur netilpo. Tačiau galiausiai viskas baigėsi
laimingai. Pasirodo, kad žieminiai batai ganėtinai dideli, todėl į darbą su
jais ir išsivilkau.

Pirmadienį Arnaud pakvietė į savo gimtadienį. Ir leido
atsivesti viena draugą. Nes aš kaip visada bijau atsidurti viena tarp minios
prancūzų. Tai pasijamiau Kristine. Gimtadienio vakarienė buvo tokiam japonų
restorane Tapaniaki. Visas smagumas tas, kad stalas sumontuotas taip, kad dalis
jo yra įkaitusi viryklė, dalis- normalus stalas. Ir tau prieš akis virėjas
gamina visokius gėrius. Oooo. Nespėji suvalgyti vieno dalyko, jau tau iš
petelnios virėjas kitą krauna. Nespėji sukramtyti o jis jau kelia karštos sakės
taurelę ir šaukia „gambi“, kas reiškia, kad ir mes turime išgerti. O kvapai o
vaizdai. Labai kvaila tiek aprašinėti skrandžio reikalus, bet tai buvo tikrai
aukščiausios klasės maistas. Tigrinės krevetės, moliuskai, suši, kelių rušių
suši, dar truputėli suši ir suši, ir dar visko daug daug daug. Desertui buvo
ledai su keptais bananais. Ir viską reikėdavo užgerti sake. Pirmą kartą jos
ragavau. Bet visai nieko. Žodžiu, buvo tikrai labai smagu ir skanu ir linksma.
Mūsų buvo gal dvidešimt. Keli švedai, daug prancūzų ir aš su Kristine. Gimtadienio
proga padovanojau Arnaud „Skrydį per Lietuvą“. Nes nesugalvojau, ką dar
galėčiau padovanoti, ir ar išvis reikia ką dovanoti. Manyčiau lt vyriausybė
turėtų man išskirti kokią premiją. Aš čia vaikščiojanti promoution‘imo mašimą.
Nebežinau kiek tų skrydžių per Lietuvą išdalinau.

Vakarienės metu paaiškėjo, kad vienas prancūzas tarnauja
NATO pajėgose ir praeitą balandį praleido Zokniuose. Tai jam sakė nerealiai
patiko. Ir Lietuva nereali šalis. Paskui Benjaminas prasitarė, kad ištikro tai
tam prancūzui labiausiai patiko lietuvės šiaulietės. Tai aišku, kur gi ne. Šiaulia
pats geriausias miestas ir mergikės geriausios.

Kai reikėjo mokėti už vakarienę, paaiškėjo, kad suma
tikrai labai didelė. Net nesitikėjau. Sumokėjau visus pinigus kiek turėjau. O
taksi ir nebeliko. Na bet vis tiek, namo parsirasti reikia. Taigi susigavau
taksi. Ir kai įsėdau, stengiausi būti labai maloni ir draugiška. Ir kaip
įmanydama demonstravau savo kinų kalbos žinias. Čiulbėjau čiulbėjau ir taip mes
privažiavom namus. Nu aš ir sakau taksistui: aš palieku savo rankinę, studento
pažymėjimą ir lekiu iki kambario pasiimti pinigų. O jis sako: nereikia nieko
palikti, aš tavim pasitikiu. Nu nerealu. Aš dar pasikartojau, kad tikrai galiu
palikti jam daiktus, kad ramiau butu. O jis vis tiek primygtinai sako, jog
pasitiki ir nereikia nieko palikti. Lietuvoje tai tikrai joks taksistas taip
nelauktu. Naktis. Jis už universiteto vartų. Teritorija didelė. Net nežino mano
vardo, tai taip niekada ir nerastų jei pati neateičiau. Bet aš negalėjau būti
nesąžininga ir kaip galėdama greičiau pardundėjau namo, paėmiau pinigus ir
nunešiau taksistui. Sutvarkius reikaliukus, kritau miegot. Visa sau
prisivalgius skaniai gardžiai ir, kas be ko, brungiai. Kitą dieną už atgailą
valgiau tik nūdlus. Kurie buvo tokie šlykštūs, kad nusprendžiau, niekada jų
daugiau nebevalgyti. Tik žolė manęs dar nenuvylė. Nei brangu nei paskui bloga
nuo jos.

Atėjo antradienis. O antradienį jau buvo seniai
priplanuotas jazzų koncertas. Tie patys too dumb to die. Paskutinis pasirodymas
Šanchajuje. Tai ta proga susitysiau savo draugus. Daug savo draugų. Atsivedžiau
septynis žmones. Čia be manęs. Visi iš labai skirtingų aplinkų, Aurnaud su savo
panele (kuri prieš savaitę atskrido į Šanchajų), Ileen (kuri dirba Uniliver ir
pas kurią buvau vakarienės), Anna su Alexu (čia grupiokai) ir dar Kristine su
Stefano (abu aiesec stažuotojai). Vakaras buvo nerealus. Nes tam klube buvo
daug pažįstamų veidų. Visų pirma keliautojų klubo nariai. Visų antrą, sutikau
tuos pačius lenkus iš penktadieninio koncerto. Ir tą pačią turkų profesorę.
Kuri su drauge prisėdo prie mūsų stalelio. Labai gražiai ir šiltai
pasisveikinome. Super. Malonu, kai tave prisimena. O be to ir estė solistė
vokalistė nerealiai draugiška su manimi. Tai buvau labai laiminga ir
patenkinta. Kad mane supa tiek daug įvairių žmonių. Visi jie susibendravo,
susidraugavo, apsikeitė kontaktais. Ir man labai džiugu, kad jų jungtis buvau
aš. Be to, kažkaip netikėtai unt pabaigos prigužėjo pažįstamų prancūzų iš
univero. Bet jie ne mano grupiokai, tai tik pasisveikinau. Keista, kad tokiam
dideliam mieste amžiais susitinku kokių pažįstamų.

Dar pokštas, kai važiavom namo po jazzų, tai taksistas
sankryžose, kol laukdavom žalios, skusdavosi barzda. Toks sakyčiau racionalus.
Išnaudoja kiekvieną minutę. Krizenom sau su Anna. O skustuvas, matyt, labai
atšipęs pasitaikė. Nes garsas buvo kai su kokiu oblium per skruostus brūžuotų.

Visa likusi savaitė prabėgo gana įprastai. Pasižadėjau,
kad nebeleisiu pinigų, užtai nekišau nosies iš savo rajono. Norit sužinoti,
kodėl uždirbdama tikrai labai pakankamai nusprendžiau susiveržti diržus?
Laikykitės. Kristine pasiūlė jungtis prie jų, t.y. stažuotojų grupelės, per
Lunar New Year atostogas. Jungtis į kelionę. Į kelionę: Shanghai>Shenzhen or
Hainan Island>HongKong>Macau>Singapore>Malaysia(Johor)>Singapore>Thailand(Bangkok)>Shanghai.
Geras ane? Jei viskas gerai, tai reiškia, jei gaus ir man bilietus, (jie jau
biški iš ankščiau turi) tai mano atostogos bus pačios nerealiausios. Pamatyti
tiek vietų. Ulia lia. O paskui, kai reabilituosis finansiniai reikalai po
didžiojo turnė, tai dėsiu po Kinija keliauti. Jau turiu sąrašiuką vietų, kurias
privalau aplankyti.

Ech…ką tik supratau, kad Kalėdos pareina. Nors
Šanchajuje jų nė kvapo. Tačiau pati stengiuosi kiek įmanydama sau kalėdinę
nuotaiką susikurti. Iš pradžių nusipirkau raudoną pižamą, dabar įnikau pirkti
mandarinus. Daug mandarinų, nes jie čia žiauriai pigūs. Kilogramas kainuoja
mažiau nei litą. Nusipirkau raudonų žvakių. Ir per dieną bent kartą užleidžiu
wham: last Christmas.

Kolkas tiek. Aj dar nusipirkau fotoaparatą. Tai įkelsiu naujų
foto. Norėjau dar kažką kultūrine tema parašyti. Bet tikriausiai kad kita kart.
Nes kad pripyliau tai kaip už tėvynę. Aj tiesa, praeita paskaita mums vyko
turguje. Dėstytoja pagalvojo, kad tai geriausia vieta mokytis derėtis. Labai
smagu buvo. Ir dar vienas kultūrinis pastebėjimas. Moterys kam per
keturiasdešimt mano, kad chemiškai smulkiom garbanom sušukuoti plaukai su
šlapio efekto plaukų želė yra labai gražu. Daugybe čia jų taip vaikšto. Ir dar
labai gerai jei batai bus ant visiškų špilkų. Toks pabuvęs jaunimas. Ir dar.
Jei kinė tave pasiima apsipirkti kartu, vadinasi jūs esat geriausios draugės.
Ir dar. Jei kinė derasi už tave, tai visi labai pyksta. Nes užsieniečiui padėti
nevalia. Ir dar vienas pokštas. Aš jau pradedu garsėti savo navigaciniais
gabumais, t.y. turėti žemėlapį galvoje ir dar turėti nepagrįstas, bet tikrai
teisingas nuojautas. Jas išsiugdžiau kai tikras žemėlapis taip suplyšo, kad net
kaip puzlė nebesusideda.

Man kažkodėl tvirtai atrodė, kad nuo The Bund (čia vieta
kitapus upės, priešais Pudong naująjį rajoną su Oriental Pearl TV toweriu) yra
tiesioginis autobusas namo. Kaip kažkada minėjau tvarkaraščiai tik kiniškai.
Jei trumpiau, tai pusvalandį laukiau autobuso, kuris pasirodo važiuoja tik
naktimis. Galiausiai susiprotėjau paklausti ten buvusių kinų. Tada tie kinai
paklausė, kur man reik. Pasakiau. O jie sako: ir mes ten važiuojam. Ir parodė,
kad reikia jamti kita autobusą. Ir tipo tą patį kuriuo jie laukia. Nu gerai.
Pasižiūrėjau į stotelių sarašą. Manosios gatvės nebuvo. Nu bet kas čia
vietiniai, jie ar aš. Nusprendžiau pasitikėti. Kai atvažiavo autobusas, jau
ruošiausi lipti, o tie kinai ir sako: bet mes namo važiuosim dar ne dabar.
Dabar važiuojam į kitą vietą. Šitas autobusas ne į zhongshanbei yi lu. Nu ot
niekšai. Nors bent jau pasakė, kol dar ne aute buvau. Iškreiptą jie suvokimą
apie transportavimąsi turi. O aš višta valandą stotelėje pasitryniau. Taip man
ir reikia. Viso gero.

你们好！

Šiandien rašysiu trumpai. Tiesiog įdomi ir keista diena. Jaučiuosi
nei gerai nei blogai nei linksma nei liūdna. Sėdžiu univere, nes čia puikus
wirelessas, o mano kambaryje dienom jis ko tais streikuoja. Išgėriau kaušą
kavos su pienu, kurią čia Kinijoje reiktų vadinti pienu su kava. Klausau „Too
dumb to die“ dainos „Cambodian 70‘s pop“ Taigi. Vakar nusipirkau  naujus batus vienoj botique. Nepigu, bet bent
jau davė garantiją ir labai gražiai supakavo. Šiandien kai ėjau į universitetą
tai jaučiausi labai graži su naujais batukais, ryškiai elektriniu megztuku ir
salotiniu šaliku. Kaip mėtinis saldainis. Bet nors ir skamba kaip gana akį
rėžiantis derinys, pagal Kinijos madas čia dar labai konservatyvu. Kai užlipau
iki antro aukšto pajutau, kad mano padai kotais limpa. Pasižiūriu žemyn, ogi su
savo gražiosiom kurpaitėm įsilipau į rožinę kramtuškę. Tokį nemažą gabalą. Išsimakojo
visas bato šonas. Susinervinau, ir nors smarkiai gramdžiau, tačiau žymės vis
tiek liko. Ot tie nevalos azijiečiai, kad juos kur galas, ir tikiuosi, kad kada
spjautų prieš vėją ir apsispjautų. Tada per klausymo paskaitą buvo labai
nuobodu. Todėl plepėjom su Arnaud, jis pasakojo apie savo močiutę, kuri
pergyveno du pasaulinius karus, gimė 1903m. ir mirė sulaukusi šimto dviejų metų.
Kai jai buvo devyniasdešimt aštuoneri, vieną popietę ji plepėjo su Arnaud, staiga
pasižiūrėjo į savo ranką ir pasakė: „Žinai, niekad nepastebėjau, kad mano mažasis
pirštas toks mažas…“. neblogos įžvalgos sulaukus devyniasdešimt aštuonerių. Tada
mes su Arnaud pradėjom po stalu daryti visokius triukus su pirštais, ir mano mažąjį
pirštą sutraukė mėšlungis. Arnaud labai juokėsi, aš susinervinau ir per garsiai
liepiau jam užsičiaupti. Tai išgirdo visa klasė ir tada dar smarkiau juoktis
pradėjo. Dabar mus vadina „diplomatais“, nes kai mes kalbam tai amžiais ginčijamės
iki negalėjimo.

Vakar pasielgiau kaip tikra save gerbianti kinė ir
nusipirkau pižamą. Negaliu patikėti, jos ir dabar dar, lapkričio mėnesį su
pižamom gatvėm vaikšto. Aišku, kadangi niekada nebūsiu tikra kinė tai ir mano
pižama su trūkumais, ant jos nepavaizduotas snoopy dog, hallo kitty ir kiti man
nežinomi herojai. Lyrinis intarpas, ką tik vienas korėjietis sėdintis nuo manęs
per keturis metrus garsiai garsiai pagadino orą. Taigi, toliau apie pižamą. Mano
pižama labai Kalėdinė. Ryškiai raudona ir languota. Smelks like Christmas…

Gerai. Baigiam ryšį. Reik eit ruoštis rytojaus pamokoms.
NENORIU RYT Į DARBĄ…..！！！

O taip. Sustabdykit pasaulį, išlipsiu. Čia taip sako
lietuvių liaudies išmintis. Tačiau tempas Šanchajuje toks greitas, o laikas
taip skrieja, kad man kaip tik tai ir tesinori pasakyti.

Taigi ilgai neplepėjus prie reikalu. Kadangi esu visiška kvaiša
ir pamirštu įkelti tam tikrus svarbius dalykus į blogą, tai dabar įdėsiu
skaičių pavyzdžius. Niekuo daug tie skaičiai nesiskiria, tačiau ot kinai
rupūžės apsimeta, kad nesupranta.

O dabar apie mano mažus nuotykius. Praeita šeštadieni buvau
vakarieniauti pas tą draugą kinę, apie kurią minėjau. Buvo labai smagu. Ji visa
ne tokia kaip kiti kinai. Daug reiškia tarptautinis išsilavinimas ir darbas tarpkultūrinėje
aplinkoje. Ji ir jos draugė pasakojo, kad darbas kinų kompanijoje ir toje,
kurioje jos dirba absoliučiai skirtingas. Pavyzdžiui kai dirbi tarp kinų, tai
ir po darbo visi labai smagiai bendrauja, o darbo metu neturi problemų
pasikalbėti ne tik apie darbą, bet ir šiaip apie asmeninius reikalus. Visi kaip
viena šeima. O tarp europiečių tai tik darbas, mandagus dalykiškas bendravimas
ir nuolatinės varžybos. Labai juokėmės kai pasakojo, kad studijų metais turėjo
tokias pamokas, kaip valgyti vakarietišką maistą ir kaip dalyvauti vakariečių
vakarėliuose. Sakė sunkiausia valgyti „tuos itališkus nūdlus“ su šakute. Dar
vienas pokštas, kurį pasakojo: jei tu kinui ar kinei pasakai komplimentą, jie
visada turi atsakyti, kad tai netiesa ir t.t. ir t.t. jie turi būti kuklūs. Taigi
vienas užsienietis vienam kinui pasakė, kad jo žmona labai graži. O kiniškai
reikia atsakyti: na li na li ( tai reiškia: na ką jūs, visai ne). Tačiau
klausimas „kur“ irgi skamba na li. Tik truputi kitokie tonai. Taigi užsienietis
pamanė, kad kinas klausia, kuri tiksliai vieta, jo žmonoje tokia graži ir
pradėjo susinepatoginęs atsakinėti: „ visur, visur“. O dabar laikykitės. Papasakosiu,
ko valgiau. Kaip aperityvas buvo patiekta visokių įdomių vaisių ir…vištos
kojos. Taigi. Valgiau vištos koją, tokią su nagais net. Įsivaizduokit kai
atrodo. Tiesiog tokia nukirsta koja ir išvirta. Iš pradžių baisu buvo net artyn
prie burnos pritraukti, bet vis tik pasiryžau ir dabar kol kas esu gyva. Taip pat
ragavau lotoso. Ten tokia dalis, kuri yra prie pat šaknų. Skonis truputį
panašus į bulvės, bet labai saldu. Ir tikrai skanu. Na aišku daug ten buvo
maisto. Kai ir kinams įprasta. Tai namo parsiridenom.

Mokykoje gavau savo pirmąjį atlyginimą. Tai nusipirkau
keletą daiktų. Vienas iš jų buvo batai. Juos pirkau iš pažiūros geroje
parduotuvėje. Šiandien antra diena kaip nešioju, o jau padai atsiklijavo. Eina sau.
Tikrai made in china. Todėl šiandien eisiu į europietišką parduotuvę,
tikriausiai labai daug sumokėsiu, bet nusipirksiu batus kurie skirti
vaikščioti, o ne į juos žiūrėti. Dar buvau nusitrenkusi su Anna (naujoke) į tą
fake market turgu, kur galima derėtis. Ir dviem šviesiaplaukėm vienom ten eiti
buvo didelė klaida. Net neįsivaizduojate, kaip mus ten užpuolė. Beveik tikra ta
žodžio prasme. „užeikite į mūsų skyrių“, „pirkit pas mus“, „iš kur jūs“, „einam
su mumis, mūsų prekės geriausios“. Jei tik būtų šūkavę pavymui būtų dar nieko
tokio, bet jie čiupdavo už rankų, už pečių, neleisdavo praeiti, bėgdavo iš
paskos, laukdavo koridoriuje, kol išeisim iš vieno skyriaus, kad galėtų
nusivilioti į kitą. Siaubas. Be to kai buvom dvi šviesiaplaukės europietės, ir
abi natūralios odos striukytėm jie pagalvojo, kad esam apšalusios pinigais ir nesileisdavo
į derybas dėl kainos. Kai užkeldavo kokią nerealią. Pirmą kartą kai ten buvau, nors
ir sugebėjau mažiau šnekėti, bet buvo paprasčiau. Šį kart jie net nesileisdavo
į derybas. Šiaip ar taip nusipirkau du megztukus. Vieną nusiderėjau nuo 150 iki
50, o kitą nuo 130 iki 55. Nors būtų buvę galima nusipirkti už dar pigiau. Geriausia
buvo, kad savo striukę sugrūdau į kuprinę, kad ji klaidingo įspūdžio apie
turtingas užsienietes nedarytų, ir pasakodavau istorijas, kad labai daug
prisipirkau, net kuprinė išsipūtusi, daugiau nebeturiu pinigų. Taigi arba jie
man parduoda už tiek kiek turiu, arba einu namo nieko nenusipirkusi. O kadangi
kinui norisi paimti visus pinigus, kad ir nedaug jų, tai jie negalėdavo mūsų
paleisti ir parduodavo už tiek kiek sakydavom. Tik kartą netyčia iš piniginės
pasimatė kiti banknotai. Tai pardavėja papyko, o aš čiupau savo pirkinį,
išsišiepiau ir pasakiau kažką tokio kaip: „aaaa…mm…. tai gal ir ate…“.
Paskui labai juokėmės. Nusipirkau vieną palaidinę, kuri yra Calin Klein. Nene. Klaidą
rašydama ne aš padariau. Taip pat burberries šalikėlį, kuris pagal etiketę
pagamintas Anglijoje, ir yra iš 100% kašmyro. Kas tikrų tikriausias melas. Prieš tai į tą stebuklingą
vietą grūdomės autobusu. Kadangi tai buvo senas autobusas ir stotelių niekas
nesako nei kiniškai nei angliškai tai teko pasikliauti vidiniu jausmu, kurioje
stotelėje reikia lipti. Kai išlipom, aš prisiminiau, kad esame kažkur netoli,
bet kaip tiksliai iki ten nueiti nelabai. Taigi pasiklausiau gatvėje kelio. Taip
stengiausi viską tiksliai sakyti ir tikrai suprantamai, gerai jau gerai, ne
tobulai, bet tikrai suprantamai. O ta mergina, kurios klausiau pasižiūrėjo į
mane kaip į debilę ir angliškai atsakė: „I don‘t know, just yesterday I came
here from Hangzhou (čia toks kitas kinijos miestas, kur Gediminas mokosi)“. Nu jo.
Gera situacija.

Aj prisiminiau. Mokykloje vienas vaikas priėjo prie manęs ir
paklausė: „Excuse me, are you Barbie doll?“ net nebežinau, ką ir atsakyti…
gal tik tiek, kad iš mano masės išeitų dvi barbės.

Vakar mokytoja manęs paklausė ar negalėčiau savo kalbos iš
konkurso nunešti į universiteto ofisą. Jie nori mano kalbą kažkur publikuoti,
nes mano, kad ji labai įdomi. Tai labai malonu. Apsidžiaugiau ir šiandien
nunešiau ją ten. Kadangi tos darbuotojos, kuriai turėjau paduoti neradau, tai
perdaviau kitam tam pačiam kabinete sėdinčiam darbuotojui. Taip stengiausi
viską pasakyti kiniškai, o jis pajamė ir išsišiepęs man viską angliškai atsakė.
Net neįdomu. Paskui reikės paklausti kur jie tą kalbą nori publikuoti. Tikriausiai
kokiam mokyklos lankstinuke, kurį jei ir pamatys daugiau nei penkti žmonės tai
tikrai niekas nesivargins skaityti kalbos, visas 5 minutes. Šiaip ar taip tiktai
malonu, kad jie tos kalbos paprašė. Tiesa, mano prizas kažkoks ypatingas
arbatos puodelis. Toks mėlyno stiklo su sidabriniais raižiniais ir įtvirtintas
metalo rėmais. Ir dar šaukštelis. Ir labai graži dėžutė, kurioje viskas yra. Toks
tikrai fainas suvenyras iš Kinijos bus.

O dabar papasakosiu, kas buvo vakar. Nes buvo nerealu. Tikrai
nerealu. Philippe atsiuntė man tokį intriguojantį mailą. Jis sutiko dviračiais
aplink pasaulį keliaujančią muzikantų trijulę. Jie groja visur kur tik gali. Jų
stilius viso pasaulio įdomios dainelės ir čigoniškas jazzas. Geras vaizdelis
pamatyti ką nors dviračiu gabenantį kontrabosą. Žodžiu vos aš radau tą vietą,
kur vyksta tas koncertas. Ir vos tik juos pamačiau iškart išsišiepiau. Jie nerealiai
atrodė. tokią tikri keliautojai. Nesišukavę, apsirengę belenkokiais spalvotais rūbais,
dideliais margais šalikais ir neaiškiom kepurėm. Vienas muzikantas turi ilgą
barzdą, o joje įstrigusias šukas. Labai juokingai atrodo. O grojo labai jau
gyvybingai. Tikrai turi daug energijos ir gebėjimo sudominti publiką. Nors tokie
biški nevalos atrodo, bet kaip gali kitaip būti jei aplink pasaulį keliauja jau
metus ir vien tik dviračiais. Gyvena iš to, kiek uždirba grodami. Visur kur
papuola. Vienas dar piešia nerealias karikatūras. Jų grupės pavadinimas „too
dumb to die“. Kitaip tariant per kvaili, kad mirtų. O tada Philippe pasakė, kad
jie pas jį namuose apsistojo….ir, kad vienas muzikantas iš JAV, vienas iš
UK…..o solistė-vokalistė….iš…ogi iš Estijos. Nu geras. Nerealu. Ji pirmas
žmogus iš Baltijos valstybių, kurį sutikau per du mėnesius čia. Koks mažas tas
pasaulis. Philippe papasakojo jiem apie mane. Tai jie irgi buvo nustebę, kad
sutiko lietuvį, nes per metus kelionių buvo sutikę tik dar du estus, bet nei
vieno latvio ar lietuvio. O kai grodami ant scenos jie prisistatinėjo, tai
solistę pristatė, kaip žmogų iš keistos šalies, Estijos, kuri yra netoli
Lietuvos. Nu nerealu išgirsti žodį Lietuva iš scenos. Tai švilpiau kiek
mokėjau. Paskui dar teko truputį su jais pabendrauti, o su estei pasakyti
terre. Oj ten aparatai. Be to susipažinau su viena žurnaliste, kuri dirba
Shanghai daily. Apsikeitėme kontaktais ir dar ji man davė pakvietimą į vieną
dailės parodą. Ir pasisiūlė ją aprodyti. Nerealu. Tada susiruošiau namo, nes
buvo jau gana vėlu. Parvažiavau motorbike taksi, nes taip greičiau ir įdomiau. Kai
jau atvežė mane į kiemą tai derėjausi derėjausi. O tas vairuotojas toks kietakaktis,
niekaip nenusileidžia. Aš jam ir taip ir taip aiškinu, kad motociklas ne
mašina, kad juo šalta vžiuoti ir t.t. o jis nenusileidžia ir viskas. Tada aš
pradėjau savo seną pasakaitę, kad esu vargšė studentė ir kad man reikia pinigų.
O jis sako: „tai, kad tu labai gerai apsirengusi, kad būtum vargšė“. Gal reikės
su savo „kožufke“ nebesirodyti gatvėje… galiausiai per vargus nuo
penkiasdešimt iki keturiasdešimt nusiderėjau, o kai jau reikėjo mokėti, tai
paaiškėjo, kad smulkiausia kupiūra, kurią turiu ir yra penkiasdešimt. Ot velniana.
Tai taksistas pradėjo žvengti ir vietoj dešimt ¥ grąžos man atidavė tik penkis.

Nu ir gerai. Maji velnias.

Parėjau namo, pasiklausiau tos pakvaišėlių grupės kompakto,
kurį nusipirkau koncerte ir nusiridenau miegot. O ryte vos ne pramiegojau. Paskos
pabaiga.

nu bet ot aš ir višta.

ka tik pasižiūrėjau, kad į “wo ting putong” nieko neįkėliau. vadinasi tik susapnavau, kad įkėliau. bet dabar nebesapnuoju ir tikrai įkėliau. tai dabar galima paskaityti dvigubą dozę kiniškų paistalų, nes tikrai jau viską įkėliau.

Taigi taigi. Po visų darbų krušos aš vėl gyva. Gyvenimas
kaip visada sukasi ratu. Ir dar kaip labai greitai.

Išsilaikiau visus egzaminus. Visi, išskyrus vieną, virš 90%. Iš klausymo gavau 82%. Bet kitaip ir
negalėčiau gauti. Nesvarbu kiek aš tą kvailą teliką žiūriu ir kiek klausausi
visokio kiniško šlamšto, vis tiek neskiriu tonų. Tam kad skirčiau reikėtų naujų
ausų.

O, karščiausios žinios, kad mane po bandomojo periodo
darbe tikrai jau priima. Mano atlyginimas pagal sutarti bus nerealus. Ir viskas
būtų tiesiog nuostabu, bet maža bėda: man labai jau nepatinka mokytoja būti. Nu
užknisa. Važiuodama vieną rytą autobusu į darbą pagalvojau, kad autobuso
vairuotojas tūkstantį šimtą milijonų kartų daugiau smagumo apturi, nei
mokytoja. Ir šiaip ištikro gana daug laiko susigaišta, kol pamokoms pasiruošiu.
Bet nėra ko skųstis, už tiek kiek gausiu tikrai galėsiu labai kokybiškai
pakeliauti, nusipirkti nauja fotoaparatą, nes maniškis streikuoja, ir dviratį.
Dviratį tai kuo greičiau jau reik pirkt, nes susiskaičiavau kiek pinigų ir
laiko sutaupysiu.

O kita top naujiena, kad mano competitionas jau pasibaigė.
Pajamiau trečią vietą iš kažkur 30 dalyvių (jei ne daugiau). Bet visas tas
konkursas tai reikalauja atskiro aprašymo. Tragikomedija kažkokia. Visų pirma
paaiškėjo, kad reiks varžytis su antramečiais ir antro semestro pirmamečiais.
Nu ir gerai… Bet čia dar baika. Kai įėjau į tą salę, tai iškarto pradėjau
kosėti, nes kažkoks pelėsis ar dar kas žiauriai kuteno gerklę. Tai kol neišėjau
ir neišgėriau stiklinės karšto pieno, niekaip nepraėjo. Prasidėjo konkursas. Aš
išsitraukiau 7 numerį, todėl buvau pačioje pradžioje. Nu klausau aš tų kalbų
klausau ir vos juoktis nepradėjau. Visi pirmamečiai skaito iš lapelių (dar kad
jie būtų normalūs, o dabar kaip tualetinis popierius), apie laikyseną scenoje
net nekalbu, o apsirengimas…nu gerai, kažkurie atrodė normaliai, bet
kažkurie, pavyzdžiui, susimąstė į sceną lipti su striukėm, kepurėm ir dar
kažkokiais skudurais. Aj net nebekomentuosiu. Taigi atėjo mano eilė. Mano
grupiokai atėjo manęs palaikyt ir sukėlė daug triukšmo ir ovacijų kai lipau į
sceną. Labai smagu buvo, jie labai mane palaikė. O be to ir visi tailandiečiai
sirgo už mane. Kai sakiau savo kalbą, tai tikrai jaučiau kaip visi mane stebi,
visi buvo labai nustebę, susidomėję. Mano išvaizda, kalbėjimo maniera ir šiaip
viskas labai skyrėsi nuo kitų. Nesakau, kad buvo geriau. Tiesiog visiškai
kitaip. Galiu garantuoti visi mane labai gerai įsidėmėjo. Kai baigiau, visi
visi plojo. Tikrai audringos ovacijos. O man buvo labai smagu. Pasižiūrėti kaip
kalbu atėjo ne tik mano grupiokai, bet ir viena mokytoja, ta naujoji. Aš jai
palikau labai gerą įspūdį per pirmąją pamoką, todėl norėjo išgirsti ir kalbą.
Be to norėjo ateiti ir mano draugai kinai. Tačiau konkurso laikas labai durnas buvo-
popietė, todėl visi arba dirbo arba mokėsi. Nepaisant to, po konkurso jie man
visi skambinti pradėjo, klausinėti kai sekėsi. Labai malonu. O dabar truputį
papasakosiu apie apdovanojimus. Kiekviena vieta turėjo po du laureatus: dvi
trečios, dvi antros ir dvi pirmos vietos. Buvau vienintelė pirmametė pirmo
semestro laureatė, be to buvau vienintelė (atsiprašau už rasistinį
išsireiškimą) baltoji. Antrą vietą užėmė toks afrikietis. Nepaneigsiu, jis
gerai šnekėjo, bet jo kalboje Kinija buvo taip garbinama, kad maniau nuo
saldumo apsivemsiu. Be to, jo body language tikrai jau ne kokia. Pirmą vietą
užėmė tokia korėjietė, kuri išvis skaitė iš lapelio ir buvo tokia pilka, kad ne
nepamenu apie ką šnekėjo. Nei vienas prancūzas, amerikietis, nereali lenkė ar
dar kas kitas, ne iš Azijos (neskaitau vienintelio afrikiečio) neužėmė prizinės
vietos. Tam, kad ją užimčiau aš, turėjau tikrai pasistengti, nes mano kalba
buvo šimtu procentu išskirtinė ir tikrai jiems nebeliko jokio kito šanso, tik
mane apdovanoti. Nors pagal visą „prizininkų politiką“ aš nesiderinau į
laureatus. Žodžiu nebuvo jokio džiugesio. Šlykštūs tie apdovanojimai ir
šlykštus konkursas. Tai kiek jau išėjo apsimečiau, kad esu laiminga, padėkojau
mokytojai, kuri tikrai man daug padėjo ir nudrožiau į valgyklą valgyti
troškintų baklažanų su raudonaisiais pipirais ir salotų su aštuonkoju.

Dar naujiena. Į mūsų grupę atvyko nauja studentė. Tokia
vokietė, vardu Anna. Įdomi tokia, gyvena bendrabutyje ir kaip jau supratau jai
patiko pas mane lankytis kambaryje. Ech…atpratau aš nuo svečių savo
kambaryje, todėl man paskui biški nusibodo, bet in general ji faina mergaitė.
Praktikuojasi kung fu. Kiek supratau gerai varo. Po visą pasaulį
išsimakalavusi. Visą vasarą praleido Kinijoje, Šaolinio vienuolynę. Tai labai
įdomių dalykų pripasakojo. Be to ji turėjo progą lankytis tikrame Kinijos
kaime. O kalbant apie Šaolinį, pasakojo, kad ten mažai jau ko tikro belikę,
viskas paremta pinigais ir visi vienuoliai tikrai nemažai uždirba iš kvaišelių
turistų užsimaniusių privačių kung fu pamokų. Gal tik keli padaliniai belikę,
kur tikrai viskas tikra ir pinigai nėra svarbiausias dalykas vienuoliams. Čia
daug reiktų rašyti kad perpasakočiau jos istorijas. Bet Kinija stebuklinga
šalis. Čia visko prisižiūrėsi. Beje, Anna tikra šaunuolė. Suviliojo vienuolį ir
dabar jis jau ryt ryte atvažiuoja kažkur iš Kinijos kalnų čia, į Šanchajų,
aplankyti jos. Kaip miela. Jeigu tai sužinotų jos kung fu treneriai
Vokietijoje, tai ją išmestų iš klubo. Ajajai. O tam vienuoliui Šaolinyje tikrai
kliūtų. Jie realybėje nėra kalbėję. Kaip supratau jų ryšys užsimezgė kažkokiu
mistiniu būdu. Įdomu įdomu…

Nebežinau ar minėjau, kad praeitą savaitę šventėm univero
90-metį. Nereali šventė buvo. Visur viskas išpuošta ir pan. Kinai nors ir
nepasižymi reginių organizavimo kokybe, tačiau kaip papuošti aplinką šventei
tikrai išmano. Visur buvo pilna gėlių, spalvotų vėliavėlių, plakatų ir kitokių daikčiukų.
Net kažkokią skulptūrą viduryje sodo pastatė.

Šiaip šiandien buvau labai susinervavusi ant Paisos. Aš
tikrai nesistebiu kodėl kinai pasistatė sieną, kad apsigintų nuo mongolų.
Tikrai, jei galėčiau kokią nors tvorą ir aš susiręsčiau, kad nuo mongolų
apsisaugočiau. Žodžiu, nebesiskųsiu buities tvarkymo reikalais. Gi Paisulė vis
tiek nežino, kad per daiktas yra šluota. Ji neturi nei parako, kad ant jos
skraidytų, nei pakankamai proto, kad ja grindis iššluostytų. Taigi. Vaikas su
mano palaiminimu prisipirko šiandien dvd su naujais animaciniai filmukais.
Visokie šrekai, kažkoks naujas apie žiurkę ir dar kažkoks. Nes šiaip negali ji
jų žiūrėti, jei ne mano kompas. Nu kol mokiausi, tai negi man gaila, tegul
žiūri. Bet tada pradėjo žiūrėti antrą. Nu eina sau susivedė savo draugus
mongolus, kurie neturi supratimo apie mandagumą. Tai paskui po visko aš
Paisulei paskaitą perskaičiau, kad man kompo negaila ir neprieštarauju jei jos
draugai atvaro čia, bet jie turi visada pasisveikinti ateidami ir atsisveikinti
išeidami. Tai dabar kaip mokinukai kai tik mano pamato visada pasisveikina. O
Paisa labai susinepatogino. Bet kadangi kiek žinau azijiečiai yra nepratę, kad
viskas taip tiesiai šviesiai pasakoma, tai nieko keista, kad ir susinepatogino.

Dar po konkurso labai smagus dalykas nutiko. Išėjau
pasivaikščioti, nes labai neturėjau nuotaikos, o Paisa tiesiog būdama aplinkui
mane erzino. Einu univero sodeliu link vartų, girdžiu, kažkas su manimi
sveikinasi. Ten buvo tokia Monica, ji iš Ekvadoro, jos tėvai ambasadoriai, o ji
šneka 5 kalbomis ir šiaip labai tokia miela. Susipažinau per pirmąjį šlykštųjį
snobišką ir iki blogumo prancūzišką vakarėlį. Taigi netyčia per kelias sekundes
išsiaiškinome, kad abi mėgstame House of jazz&blues. Ir kad ji susitikinėja su ten grojančios grupės pianistu.
Taigi ji mane kitą dieną pakvietė prisijungti prie jos, supažindino su visa
grupe. Jie tokie nerealūs. O būgnininkas ne būgnininkas o tiesiog drum mashine.
Neįmanoma nupasakoti kaip jis groja, reikia pamatyti, tiesiog neįtikėtina, kad
žmogus turėdamas tik dvi rankas taip gali. Aš dar pakviečiau Kristine
prisijungti prie mūsų, o ji atsivedė dar kelis stažuotojus. Tai buvo nerealu.
Tiek prisijuokėm. Ir supratau, kad ir kokie fainūs mano grupiokai ar naujieji
draugai kinai, su jais ne taip smagu kaip tarkim su stažuotojais. Visi jie
tokie nerealūs aparatai. Išvis mūsų stalelis neprastai atrodė, jie visi po
darbo su kostiumais, aš irgi su savo geruoju švarku kurį paprastai pačėdau. Tai
buvo iš serijos auksinis jaunimas. Per pertrauką prie mūsų prisijungė visi
jazzų muzikantai ir buvom kiečiausias staliukas visame klube.bet pala pala…
Kaip ten sakoma Biblijoje….puikybė- blogybė….

Taigi praleidau nerealų vakarą, nes jau tikrai reikėjo
atokvėpio. Paskui sėdau į taxi ir važiuodama naktiniu Šanchajumi bei stebėdama
visus neoninius dangoraižius jaučiausi labai laiminga.

O šeštadienį dar vienas smagumas (bent jau tikiuosi, kad
smagumas) manęs laukia. Jei pamenat rašiau apie tokią merginą, su kuria
susipažinau kai buvo atvažiavęs Gediminas. Ji europiečių kompanijoje dirba.
Taigi ji šeštadienį pakvietė mane ir mano draugus į jos naują butą, ji gamina
kinišką vakarienę. Woohoo. Turėtų būti įdomu, tik dabar mąstau, ką reikia
einant į svečius nusinešti.

Aj dar pokštą papasakosiu. Kaikurie kinai ir korėjiečiai pamišę
dėl vakarietiškos išvaizdos ir gyvenimo būdo. Taigi jiem labai gražu
blondiniški plaukai. Pas mus yra viena tokia „auka“ univere. Jis korėjietis.
Plaukus kažkaip blondiniškai ryžai nusidažęs, nešioja zelionkiškai žalias
sintetines treningines kelnes su dviem paloskėm, o vietoj batų- didžiules
gauruoto šuns pavidalo šlepetes. Visas kūdas kūdas. Ir kai eina su tom šlepetėm
jos labai jau jam trukdo, todėl eisena kaip žąsino. Nu reikia jį pamatyti. Kai
koks ateivis iš kosmoso. Jei gerai pamenu tai dar antakius išsipešiojęs. Laisvė
papūgoms！

Dar vienas dalykas, kuris mane labai prajuokino čia, kad
jie labai navatnai rašo skaičius. Ir apsimeta, kad nesupranta, kai mes a la
europietiškai parašome. Pavyzdžiui:

Tai tiek kolkas. Ulia lia kiek prirašiau. Ir tikrai čia
dar ne viskas, ką norėjau pasakyti. Tačiau dabar jau pirštai pavargo maigyti
klaviatūrą, be to ir reikaliukų reikia visokių sutvarkyti. Taigi bėgsiu. Dideli
dideli linkėjimai.

p.s. pavydėkit, aš dieną dar be striukės galiu vaikščioti,
nes nešalta.

你们好，

taigi taigi. Mes ir vėl pas mus. Ech, turiu pora naujienų
papasakoti.

Egzaminams jau kaput. Išsilaikiau visus. Liko tik tas
competition.

Taigi. Trečiadienį turėjom naują dėstytoją. Mano dideliam
džiaugsmui po paskaitos ji priėjo ir pasakė, kad mano tarimas labai geras. Kaip
tikros kinės. Ot pokštininkė ta dėstytoja. Nors jei kasnors, dieną prieš tai,
keturias valandas paskaitytų vieną kalbą, tikriausiai irgi turėtų nebloga
tarimą. Šiaip ar taip malonu. O ir pati dėstytoja fenomenas. Šneka prancūziškai
(be akcento, prancūzai juokauja, kad ji šneka geriau nei jie) ir angliškai
labai gerai šneka. Ir šiaip labai fainiai paskaitas veda. Tikrai tokia super
mokytoja.

Taigi po visų egzaminų buvau susitarusi su feministe,
toliau ja vadinsiu Ping, nes toks ir yra jos vardas, varyti į parodą. Buvo iš
Amsterdamo atgabenta ekspozicija, plius nemažai nuolatinių ekspozicijų. Taigi
matėm truputį Gojos, Rubenso, Rembranto ir dar kitų baroko bei renesanso
tapytojų. Įdomu buvo. Kad labai sužavėtų tai nesužavėjo, barokas ir renesansas
nėra mano mėgstamiausi tapyboje. Bet vis prasiblaškymas. Be to apžiūrėjom
keletą Kinijos meno darbų. Fainiai, kad Ping man visko pripasakojo, paaiškino
ir t.t. paskui nuvažiavome į italų restoraną. Juokinga, kad dar nežinodama, kad
būtent itališkai valgysime, tą dien pagalvojau, jog labai norėčiau kokių
ravijolių ar rizoto… ir vualia. Aišku kai užsisakiau rizoto ir jį atnešė, tai
jo skonis buvo tiesiog kaip paprastų ryžių, nieko bendro su Italija. Ne bet
bent jau restorano aplinka buvo nerealiai jauki ir itališka. O be to su Ping
prisišnekėjom. Apie viską, kultūrinius skirtumus, mergaičių auklėjimo ypatumus Kinijoje,
kiną. Sakė ji žino vieną vietelę, kur pardavinėja labai išskirtinius filmus.
Alternatyvusis kinas ir panašiai. Valio valio ir man parodys tą krautuvėlę. Čia
Kinijoje iš vis nerealu su tuo kinu. Gatvėje ant kiekvieno kampo pardavinėja
dvd. Visi dvd kainuoja 5 juanius. Tai padalinkit iš trijų ir turėsit litais.
Gali nusipirkti kokių tik nori filmų. Nusipirkau visą kolekciją Almodovaro
filmų, visą kolekciją filmų su Audrey Hepburn. Ir da negalas. Kai peržiūrėsi
ušitus pirksiu dar. Dar.

Pasibuvus, papietavus ir prisipliurpus sugalvojau, kad jau
metas namo. Ping man nurodė kuria kryptimi eiti. Sakė, kad už dešimt minučių
tikrai prieisiu univerą savo. Nu man kažkaip vidinis balsas sakė, kad reik eiti
į priešingą pusę. Nu bet kas čia vietinis, ji ar aš. Tai aišku ir patrukiau
nurodyta kryptimi. Ėjau ėjau. Žiūriu tik pokšt man prieš akis pagrindiniai
univero pastatai, kas nelygų mano pasažo pastatams. Nu jo susipainiojo Ping.
Svarbiausia, kad metro šalia nėra. Kurie autai parvežtų namo nežinau… nu ką,
galvoju reiks jamt taksi. Tik netikėtai prisiminiau, kad Šanchajuje dar yra
vena neišbandyta atrakcija. Vadinasi motordrivers. Jie su savo motociklais
pametėja tave kur reikia. Tas pats kaip taksi, tik ne mašina. Mamy,
nesijaudink. Saugu. Vienintelis nepatogumas buvo tas, kad šalmo sagtelė
surūdijusi. Nusitvėriau vieną motordriverį. Fainiai su motociklu per Šanchajų
važiuoti. Kai jau atsidūrėme ten kur reik. Tas vairuotojas ir sako man: „dešimt
juanių“. Nu o man kažkotai smegenys susisuko. Stoviu ir sakau: „ wo ting pu
dong“. Kas reiškia, kad nesuprantu. Jis apvažiuoja aplink mane ratą ir vėl
pakartoją kainą. Dar ir parodo. O aš išsišiepusi savo varau: „wo ting pu tong“.
Taip vargšelis apie mane penkis ratus apvažiavo. Susinervino ir sako:“ viską tu
supranti, aš žinau, kad supranti“. O man vienodai šviečia…aš savo varau: „wo
ting pu dong“. Aišku, jei nebūčiau buvusi prie univero vartų, kur stovi
apsauga, gal ir nebūčiau buvusi tokia įžuli. Galiausiai vairuotojas pradėjo
juoktis, numojo ranka ir nuvažiavo. Taip ir parsiradau namo už dyką. Sakiau
šitą triuką dar kada reiks pabandyti.

Šiandien per vieną paskaitą žiūrėjom kinų filmą. Kuris buvo
apdovanotas ir šiaip tipo labai geras. Viskas buvo kiniškai su angliškais
subtitrais. Pati istorija tai tokia so so. Labai jau kiniška. Meilės istorija.
Skirtingi socialiniai sluoksniai, neįmanoma meilė, o jį dar ir į karą pajama.
Bet esmė ta, kad mane sužavėjo to filmo detalės. Nesu specialistė, bet atrodo,
kad viskas nufilmuota tiesiog tobulai. Labai daug visokių simbolių, kontrastų,
garsų, neįprastų kompozicijų, daiktų parodymo iš neįprastų kampų. Žodžiu tirai
patiko. Kai suprasiu pavadinmą parašysiu ir čia. Gal įmanoma ta filmą
atsisiusti ir Lietuvoje.

Dar norėjau daug papasakoti visokių dalykėlių, bet jaučiu,
kad arba einu miegot arba einu miegot. Rags. Šiandien prisidūzgiau. Vienas
vaikas per pamoką į šnerves prisikišo pieštukų ir į ausis prisikišo pieštukų ir
dar į burną. Rašiau sau ant lentos ir nesupratau, ko visi juokiasi. Atsisuku,
žiūriu tas jaunoji kinijos ateitis HB prisikaišiojęs, kur tik lenda. Kai koks
vampyras atrodė. Nesusilaikiau ir aš pradėjau juoktis.

Labos. Ryt tikiuosi bus daugiau laiko ir jėgų tai
parašysiu. Bet nepažadu.

Ojojojojoj. Jau vakar labai norėjau parašyti. Bet buvo visiškas out‘as.

Bet kaip visada pradėsiu nuo pradžių. Penktadienį buvo
paskutinė pamoka su viena mūsų dėstytojų. Tai mes jai padovanojom gėlių
milžinišką puokštę ir už tai, kad ji visokių kiniškų dainų mus primokė, tai
padainavom jai. Tiksliau ne mes visi. Ir ne kiniškas dainas. Dainavo Benjaminas
ir Pjeras. Jie atsinešė gitaras ir labai super pagrojo. Viena daina buvo tokia
kažkokia labai jau įdomi. Jie perkūrė jos žodžius. Ir dabar vietoj priedainio
buvo visų grupės merginų vardai. Kadangi tų merginų mūsų klasėje tik 4, tai
jiems buvo sunku surimuoti visų vardus. Prancūzių vardai daug maž rimuojasi. O
mano nei šio nei to. Tai iš Jogilės patapau Jogilyn. Nufilmavom visa šitą
epizodą. Tai kai gausiu visą medžiagą, pabandysiu čia įkelti, kad patys
galėtumėte pamatyti. Žodžiu paskaitose smagiai pasibuvom. Ruošėmės egzaminam
vadinasi.

O paskui paskui. Aš turėjau šiaušti į savo naująjį darbą.
Pirma bandomoji diena. Bet esmė ta, kad vakarą prieš tai Paisa mane pavaišino
kažkokiais mongoliškais skanumynais, kurių jai tėvai į siuntinį pridėjo. Tas
skanumynas tipo tikras tradicinis mongoliškas. Skonis kaip saldžiai rūgščios
džiovintos varškės į tokius gniužuliukus suspaustos. Skamba gal ir nelabai
skaniai. Bet ištikro tai visai nieko. Nu ir prasidėjo man smagumas prisiragavus
tos navatnos varškės. Kaip brolius pasakytų, skrandis pradėjo kalatotis.
Paradoksas, nuo kiniško maisto nieko nebuvo. Truputi paragavau mongoliško ir
kaput. Labai jau maloniai bloga buvo. Ir kitą diena dar sėdint paskaitose man
ten skrandis viduje maskatavosi ir visokius skausminius signalus apie
mongoliškus gardumynus siuntė. Tai į savo darbo pirmą dieną ėjau visa biški
perbalusi, „gerai nusiteikusi“ ir dantukus sukandusi. Bet paskui po gana
įtemptos darbo dienos anglų kalbos mokyklėlėje, viena mokinė jau klausė:
„teacher, why are you so red?“.

Woof kaip pamačiau tuos vaikus. Tikri mažieji hyperaktyvūs
monstrai. Rėkia, bėgioja, visur maišosi. Aišku per pamoka aš juos sudrausminau.
Bo man kažkaip nepatinka toks bardakas. Tai paskui stebėjusios pamoka mokytojos
sakė, kad nereik jų draust. Jie turi natūraliai jaustis. Nu ir gerai. Tegul
žvygauja, man tai kas. Bet paskui tegul nesiskundžia, kad tokiom sąlygom
auklėti išaugs blogais komunistais.

Tai aš ten toj mokykloj prasimaliau nuo trečios valandos
iki pusės septynių. Buvo momentų, kai maniau, viskas, kapiec, niekas čia manęs
nepriims. Bet priėmė. Iš pradžių dviejų savaičių bandomajam laikotarpiui už
kurį mokės, o paskui žiūrėsim. Šiaip jei viskas gerai. Ir viskas pagal planą,
tai dirbdama tą darbą būsiu turtinga. Ne, ištikro tai nieko nebepasakosiu.
Bijau džiaugtis. Esu prietaringa lietuvė, paskui dar kas nutiks…

Dirbsiu penktadieniais popiet, šeštadieniais ir
sekmadieniais. Pagal visą grafiką matau, kad bus gana įtemptas laikas. Bet
viską suderinsiu. Va tik šita savaitė mirtina. Darbas, egzaminai ir dar
kalbėjimo konkursas, o dar kaip tyčia visi visur kviečia. O ir kalbos mintinai
dar nemoku. O iki pirmadienio jau reik. Būsiu robotukas.

Paisa žiūri į mane kaip į kažkokią nenormalią. Kas čia per
čiūdai kad dirbt užsimaniau. O šiaip tai tragikomiška situacija buvo man su ja.
Kai ruošiausi eiti į darbą, tai ji su kitom mongolėm mūsų kambaryje rūkytą
naminę dešrą kapojo.Oj prigužėjo svečių kai užuodė, kad pas Paisą siuntinys
parėjo. O man vien nuo tos dešros kvapo bloga darosi. Jos man siūlo. Aš jom
aiškinu, kad net negaliu žiūrėt į tą mėsą su savo supykusiu skrandžiu. Grįžtu
iš darbo, o jos vis dar valgo tą dešrą. Tik dabar dar kažkokių konservų
prisidėliojusios. Maniau kad nuo kvapinės bombos mano skrandis iššoks laukan.
Tai išėjau į vieną kavinukę pavakarieniauti, ir, kaip man įprasta užvalgyti
žolės. Nuo kurios kvapo ir skonio nebūna bloga. Aš pasidariau žolėm varomas
aparatas. Nes nuo kitokio maisto kaip jau patyriau maloniai bloga būna.

Šiaip dar labai juokinga. Kartais kai įeinu į kokį pastatą
ar parduotuvę vis girdžiu: laowai lai le. Čia reiškia užsienietis atėjo.
Ankščiau nesuprasdavau, tai neatkreipdavau dėmesio. O dabar tai juokas ima. Jie
tai nežino, kad suprantu, o kiniškai aptarinėja mane kaip vaikštančią piniginę.

Gerai. Dabar varau jau. Reik dar tryputuką pasiruošti
pamokoms šios dienos. O paskui kažkokiu mistiniu ar dar kokiu būdu turėsiu
kalba išsimokinti… nebežinau kuo čia po šios savaitės patapsiu batman‘u ar
supermenu.

Pirmadienis.

Ech. Nežinau, kaip čia buvo, kad šeštadienį pritrūko jėgų
įkelti viską čia į blogą. Buvau biški nusikalusi. Ir sekmadienį buvau
nusikalusi. Nors šiaip pajamus tas darbas nėra sunkus. Bet kai susideda dar ir
kitokios pareigos tai visai taip ir karšta pasidaro. Bet šiandien jau
išsilaikiau du egzaminus, rytoj dar viena išsilaikysiu ir tada ketvirtadieni
bus paskutinis. Šiandien dar išmokau daugiu nei puse savo kalbos mintinai. Tai
reikalai pamažu juda į priekį.

Aišku abydna kad kai savaitgalį draugai kvietė į vakarėlį,
tiksliau du vakarėlius, tai turėjau atsisakyti. Nors smagumo ir su savo naujais
mokiniais apturėjau. Ištikro dauguma kinų vaikų labai mieli. Priešingai nei
suaugusieji. Pavyzdžiui vienas berniukas iš šešiamečių grupės į betkokį mano
užduotą klausimą atsakydavo: „hm…maybe it‘s a horse“ nesvarbu, kad pavyzdžiui
klausdavau apie Present Simple tense, apie metų laikus ar dar belenką. O kitos
grupės berniukas visą laiką labai reiškėsi pamokos metu. Toks šnekus, aktyvus
ir t.t. gale pamokos turėjau paklausinėti juos apie personality. O jis man ir
sako: I‘ am very shy. Nors, kad jis shy nei pro kur nešviečia. O svarbiausia,
kad jis supranta žodžio reikšmę, bet vis tiek mano, kad yra drovus. Ir dar
milijonai pokštų su tais vaikais nutiko.

Sekmadienį po pamokos žiūrau kažkoks dėdė į klasę
atlinguoja. Pasirodo jis mokyklos savininkas ir panoro susipažini su nauja
mokitojyte. Nu aišku aš labai jau mandagiai pasisveikinau. O paskui girdžiu
kaip jis kitom kinėm mokytojom sako, kad aš labai jau graži. Nors sekmadienio
rytą tikrai tokia nebuvau. Nulis make-up ir nulis jogiliško džiugesio. Bet jei
jis jau taip mano tai labai gerai. Gal tikrai po kitos savaitės pasirašysim
sutartį ir nuolat dirbsiu toje mokykloje.

Kai sekmadieni vakarą parsiridenau namo, buvau maloniai
nustebinta. Prie bendrabučio laukujų durų pristatyta kalėdinių ir ne tik
vazoninių gėlių. Daug. Visos tokios ryškios, gražios. O šalia esančiame gėrimų
aparate atsirado naujų pasirinkimų: karšta kava, karšta arbata arba karštas
pienas. Tai kažkaip maloniai nuteikė. Nors oras Kalėdomis nekvepia. Bet jau
pamažu justi šventinė nuotaika.

Taigi. Taip ir bėga laikas. Nespėju net apsidaryti. Dabar
sukuosi kaip rate. Ir labai gaila, kad nebegaliu parašyti dažniau. Ne tik dėl
laiko stokos. Blogiausia tai, kad jau pripratau prie šitos vietos ir
nebepastebiu keistų įdomių dalykų, kuriuos būtų verta aprašyti. O jie vis dar
vyksta. Be to šiandien kai mėginau prisiminti, kelinta diena kaip aš
Šanchajuje- niekaip nebegalėjau. Net nebegalėjau prisiminti kelinta savaitė. O
ankščiau viską puikiai žinojau. Regis dar vakar žinojau tikslų dienų skaičių.

Tai tiek. Tikiuosi po šios košmariškos egzaminų savaitės ir
to nesveikėliško konkurso galėsiu vėl atsimerkti ir pasižvalgyti po Šanchajų,
susitikti su žmonėmis, su kuriais jau kuris laikas nesimačiau.

O dabar labanaktis. Ką tik pamačiau, kad jau pusė pirmos
nakties. Taigi kaip ir metas pasnaust.

你们好,

taigi rašau iš rudenėjančio Šanchajaus, Zhongshanbei yi
gatvės, 369. Sėdžiu tokioje stiklinėje terasoje ant pintų kėdžių, kurios
paminkštintos pagalvėlėmis. Netikėtai radau šitą vietą. Tiksliau visada ją
matydavau eidama į paskaitas, bet net neįsivaizdavau kaip čia patekti. Nes
pagal idėja, šita terasa antrame aukšte, bet įėjimo iš antro aukšto nėra.
Pasirodo įėjimas iš trečiojo aukšto sraigtiniais laiptais žemyn. Čia ideali
vieta mokytis arba šiaip pasėdėti. Tylu, ramu, pro milžiniškas stiklines sienas
gali stebėti aplinką. Tik gaila, kad nėra rozetės ir nepagaunu wirelesso.
Tiksliau pagaunu, bet su kodu. Nu nesvarbu.

Dabar rečiau
rašiau nes prasidėjo įtemptas laikas. Kita savaite midterm egzaminai. Patikrins
viską ką išmokom. O man dvigubas krūvis. Nes panašiu laiku turėsiu savo
competition. Dėl įdomumo pridedu savo kalbą. Ji hieroglifais ir tikriausiai
nieko nesuprasit. Bet bent jau turėsit vaizdą, kaip aš mokausi. Čia kažkur
penkių minučių ilgio tekstas. Jau moku beveik visus hieroglifus iš čia. Dėstytoja
vis delsė man atsiųsti ištaisytą variantą. Iš pradžių rodė savo visokiem
draugam, o dabar kažkam iš mūsų fakulteto direktorių. Visi nusprendė, kad
kažkaip nerealu, kad aš pradedančioji parašiau tokį tekstą. Ir kad man jis per
sunkus išmokti. Ir t.t. bet kadangi aš iš nerealios šalies, kurios žmonių jie
dar nepažįsta, tai sugalvojo, kad reikia padaryti eksperimentą ir pasižiūrėti,
kaip aš sugebėsiu tą kalbą prieš auditoriją pasakyti. Visiem labai patiko
turinys. Todėl dabar žilstu, žaliuoju ir mėlynuoju ir dar visaip kaip –uoju.
Bėda tame, kad tokį tekstą galiu sau parašyti prie kompiuteriuko ir žodyno
atsisėdus. Bet labai sudėtinga man jį pasakyti garsiai. Tas tarimas ir tie
tonai tikrai žudantys. Nusprendžiau, kad su mano smegenimis ne viskas tvarkoje.
Gal kokie pusrutuliai vietomis sukeisti. Nes man lengva išmokti hieroglifus,
lengviau nei pinjiną. O viską pasakyti tikrai sunku. O kitiem studentams-
atvirkščiai. Hieroglifai jiems mirtis. Dabar vis stengiuosi pasižiūrėti kinišką
televiziją. Kai eina kiniški titrai, tai galiu suprasti apie ką kalbama, nu bet
jei nežiūriu į titrus tai tik viena kitą žodį pagaunu. Nors pagal titrus tai aš turėčiau daugumą išgirstų žodžių suprasti. Tikrai nesveikėlė
esu.

Šiaip kalbant
apie nesveikėlius….tokią įdomią studiją padariau per kaikurias nuobodžias
paskaitas. Ir galiu pasakyti, kad protingi žmonės turi kažkokių psichologinių
problemų. Pavyzdžiui genijus mongolas. Jis niekada niekada nežiūri į akis. Ką
ten į akis, net į veidą nežiūri. Visada susigūžęs. Tyliai kalba. Jei jaučiasi
nejaukiai užsideda ausines arba išeina iš klasės. Žodžiu bijo žmonių. Tada
Aleksas. Jis biški geresnis variantas. Su juo įdomu pakalbėti. Jis
komunikabilus ir bla bla bla. Bet kai jis sėdi visada judina vieną koją. Tarsi
norėtų į tualetą. Kai paklausiau, ko nervinasi, tai atsakė, kad nesinervina,
tiesiog visada krutina vieną koją. Ir dar jis kai mano, kad niekas negirdi ir
nemato švilpauja Mocartą. Stebėtinai gerai. Tikrai. Pirmą kartą girdėjau, kad
kas taip švilpautų. Viena kartą kai nuėjau į valgyklą ne piko metu. Aptikau jį
ten. Tai prisijungiau kartu pietauti. Sužinojau, kad jo tėvai labai griežti,
kad jį myli visi kinų vaikai, bet jis neturi kinų draugų. Kad 8 metus pūtė
fleitą. Kad jo močiutė buvo labai griežta ir neišleisdavo jo tėčio išeiti už
sodo ribų, kad jis pakeičia šalį, kai nusibosta viena aplinka, nes jaučia
nuolatinį poreikį viską pradėti iš naujo. Ir dar jis šiaip kažkokių nervingų
judesių ir amžiais iš nuovargio išvarvėjusiomis akimis. Arba korėjiečiai. Jie
labai protingi. Nu bet net nepradėsi jų pričiūdų aprašinėti. Arba Amandin. Ji
mokosi geriausiais pažymiais. Bet irgi nereali prietranka. O Arnaud pastoviai
kramto nagus. Bet svarbiausiai, kad kažkai garsiai, kaip koks žiurkėnas. Ir visai
to nesigėdina. Visi nesveiki. Visi kas gerai mokosi. Išvis, pagalvojau, kad iš
čia esančių studentų būtų galima sudaryti cirko trupę. Tai ne kokios pilkos
pelytės iš mano VU ekofako. Jei ir mokslo žiurkės, tai labai, taip sakant,
ekskliuzyvinės.

Mūsų viena
dėstytoja dėl neaiškių priežasčių po egzaminų išeina iš universiteto. Tai labai
liūdi, kad reiks mus palikti. Nes tipo mūsų grupė faina. Tai prie mūsų
pratinasi kita dėstytoja. Šiandien ji priėjo ir paklausė iš kur esu.
Pasisakiau. Tai ji sako: „aaa…tai jūs kalbate ten visi rusiškai“. Aš taip jai
atsakiau, kad kitą syki sutikus lietuvį, jai klausimas nebekils kokia kalba
šnekame.

Dar prisiminiau
vieną pokštą. Kai važiavau į teatrą, tai truputį per anksti atsiradau PuDong.
Kadangi turėjau laisvo laiko tai pasivaikščiojau aplinkui. Šalia įėjimo į
Oriental Pearl Toweri pamačiau didelę grupę žmonių. Visi tokie per
keturiasdešimt. Sustatyti po du, vos ne už rankučių susikabinę. Kaip
pirmokėliai mokykloje. O vienas viršininkas su garsiakalbiu vaikšto aplinkui ir
reguliuoja, kad visi gražiai stovėtų. Komedija kažkokia.

Dar vienas
nacionalinis kinų ypatumas. Kad jie neturi problemų į gatvę išeiti su pižama.
Labai daug gali pamatyti tokių pižamuotų ryte arba vakare. O jei savaitgalis,
tai ir vidurdieni. Su pižama eina į parduotuvę, pavedžioti šunį, kurie mano kad
jų pižamos gražios tai ir į kokią kavinukę taip apsirėdę užsuka papusryčiauti. O
pižamos labai jau juokingos. Kaip taisyklė flanelinės, ryškios spalvos, arba iš
bėdos šviesiai rožinės. Pageidautina su visokiais snoop dog‘ais, Hello Kitty ir
dar kitais nacionaliniais animacinių filmukų didvyriais.

Gal šita gaida
ir baigsiu. Nes akys išvarvės nuo kompo. Oj nekenčiu šito aparato. Ir šiaip
milijonai darbų laukia. Tad sėkmės. Ir linkėjimai.

p.s. Jei hieroglifų
nerodo, reikia įsijungti šį bei tą Control Panelyje.

Jogile

现在，世界变得越来越 小了。我们可以去任何想去的地方。今天你在欧洲，明天你就可能在亚洲。乘飞机只需12小时就可以到达你的目的地。

但是，对于才19岁的女生来说，却不是那么容易。 八月，我有了一张从“维尔纽斯”到上海的机票。我想学习汉语，而中国就是学习汉语最好的地方。当班机到了浦东机场的时候，我终于实现了我的梦想。那个时候，我觉得自己在做梦，上海所有的东西都和我的国家不一样。

上海是一个大都市，这里的人口是我们国家人口的六倍多。在这里，有很高的大楼，有拥挤的道路和嘈杂的人群，我觉得自己突然变得很小。在上海财经大学，我是唯一的立陶宛人。由于远离了家人，远离了熟悉的生活环境，远离了我的朋友和工作，在第一个星期里， 我很想回家。不同的学校制度和社会规则,对于我是那么的陌生。虽然从童年开始，我去过好多地方，但是上海对我来说是一个崭新的大挑战。

时间过得很快，我除了学会怎么生存，没有别的选择。我认识了很多来自世界不同国家的朋友，他们教了我一个新的方法，那就是，在中国，我应该要了解不同国家的文化差异，既来之则安之。这样，在学习这些文化的过程中，我才能享受这个令人惊奇的国家所拥有的美丽。

所以，我努力让自己平静下来。带着地图，我走在上海的街道，笑着面对我身边的每个人。我尽量记住街道的所有细节，比如空气的味道, 大厦, 雕塑, 小便利店等等。夜晚，当我一个人在咖啡馆，我可以看到窗外的霓虹闪烁。我努力融入人群中，努力寻找属于我自己的上海，我从不同的角度来观察这个可爱的，多元化的大都市。

在自己的刻苦努力和老师的热心帮助下，我慢慢认识到，我可以跟越来越多的朋友交流。更让我高兴的是，我可以用汉语讨价还价，我可以用汉语告诉出租车司机我想要去的地方，同时和他谈论我们国家的一些情况。当然，我知道这样还不够，但是我相信在老师的帮助和自己的努力下，一年以后，我的汉语会说得很好。

现在，我参加了一个学生社团，在那里我认识了很多中国朋友，并向他们学习。同时，我也加入了一个国际旅行者平台，在那里我找到一些跟我志同道合的外国朋友，和他们一起，让我更加了解了上海，我不再孤独。您知道吗？不久前，我的家人和朋友打电话问我什么感觉，我的回答是：“我想，我爱上了上海！”

Ujujujuj. Kokia savaitės pabaiga. Gyvenimas Šanchajuje tiesiog verda. Nors man
jis verda visur ir visada.

Pradėsiu nuo pradžių. Penktadienį ėjau į darbo pokalbį.
Pirmas iššūkis buvo rasti tą adresą, kurį man padiktavo telefonu ir kuris
galėjo būti netikslus. Bet ačiū Dievui ir išmoningam taxi vairuotojui,
pasiekiau reikiamą vietą. O taksistas pakalęs buvo. Kaip ir visi kinai
taksistai. Sumanė, kad reikia užrašyti man tikslų adresą hieroglifais, tos
vietos, kur važiuojam. Ateičiai. Tai jis pasiėmė mano sąsiuvini, rašiklį ir
važiuodamas judria gatve, pasidėjęs ant vairo rašė. Multitasking vairuotojas.
Tada prieš pat sankryžą pakėlė akis ir važiuoja toliau. Aš jam rėkiu: „taigi
raudona“. O jis žvengti pradėjo: „O tikrai, gi raudona, geriau sustokim“. Toks
ekstremalas.

Gyva išlipau iš taksi.  Pamačiusi, kas tai per vieta, maniau, kad
tikrai apsirikau. Iš savo draugės, kuri man padėjo susiorganizuoti šitą pokalbį
supratau, kad tai šeima, kurios vaikam reik tutoriaus. O prieš mane stovėjo
didelis didelis blizgantis dangoraižis, o virš įėjimo puikavosi užrašas:
„Šanchajaus technikos..kažkas“. Jo… kai užkilau į tą aukštą, kur reikia,
pamačiau, kad patekau į privačią anglų kalbos mokyklą. Ir iš visos aplinkos
sprendžiant oj nepigią. Nu jo…mano kinė draugė tikrai pasistengė. Žodžiu daug
nepasakosiu apie tą pokalbį ir visą kitą. Regis visks normaliai. Kitą
penktadienį vesiu 12mečiams pamoką, o mane stebės direktorė. Ir jei viskas bus
ok- mane pajams. O jei pajams, tai aš busiu turtinga. Bet tikriausiai dar
labiau susijaudinusi, kad sugebėčiau atlikti savo pareigas. Eina sau. Amžiais
įsiveliu į visokius reikaliukus. Beje, ta privati mokykla vienintele visame
rajone. Ir ji vadinsi JJ. Mano inicialai.

Tada penktadienio vakarą patraukiau į vakarėlį. Prancūzų
vakarėlį numeris 2. Jis vyko pas Arnaud ir Benjaminą. Kadangi praeitos
savaitės vakarėlis buvo perkeltas į kitą vietą tai ir tema liko pamiršta.
Tačiau šį syk, viskas vyko pagal planą. Kad būtų smagiau, kartu su savimi
pasijamiau Kristine (kanadietę stažuotoją). Žodžiu vaikščiojom mes ratais, kol
radom tą namą, kur vyko vakarėlis. Jau kiemo sargas be klausimų pradėjo mums
rodyti kelią. Iškart suprato kas ir pas ką. Tada lifte pamatėme pakabintą
kvietimą. Arnaud ir Benjaminas pasistengė pakviesti kuo daugiau žmonių. Geriausias
pokštas tas, kad po skelbimu, kažkas parašė klausimą. Hieroglifais. O paskui
matosi jau kitą dieną, matyt susipratę, kitokiu rašikliu klausimą perrašė
prancūziškai. Labai juokingi tie kinai. Bet šaunuoliai. Kai tik Arnaud pradarė
duris, netekom žado. Vos ne visi buvo apsirengę tradiciniais kiniškais
drabužiais. Labai įspūdingai atrodė. Reikia jums pamatyti stambią, aukštą
juodaodę merginą, vilkinčią žviegiančiai žydrą kinišką aptemptą suknelę. Visas
party‘is tikrai pasisekęs buvo. Ne toks snoby, ne toks puffy ir svarbiausia ne
toks french kaip praeitas. Prisidainavom „tian mi mi“, prisišnekėjom kiniškai,
šiaip prisišnekėjom. Tada išgirdau porą komentarų, kad mano veidas kaip barbės.
Čia aišku kinai taip komentavo. Eina jie sau su tom lėlėm. Man jau nebejuokinga.
Smagus dalykas buvo tas, kad mūsų korėjiečiai ilganagiai skeltaragiai kažkaip
atkuto. Kai davė bajeriuot. Tai juokiausi nesustodama. Jie tokie linksmučiai
pasidaro kai kiniško alaus prisigeria. Tai vienas iš jų paskui pasibėdavojo,
kad namų labai pasiilgo, tėvų ir bla bla bla. Tada dar pradėjo klausinėti, ar
Lietuva graži šalis. Tai kiek leido mano kinų kalbos žodynas, tai tiek ir
sakiau, kad graži, labai graži.

Šeštadienio rytą mane pažadino telefono skambutis.
Skambino Paisos mama. O aš tai tik ketvirtą parsiradusi namo, tai labai
neišsimiegojusi buvau. Kadangi Paisa namie nenakvojo, tai savaime aišku aš prie
ragelio jos pakviesti negalėjau. Sumaliau kažką, kad Paisa valgyt išėjo. Šiaip
ne taip užmigau. Vėl skambutis. Jo. Mama mongolė savo paklydėlės dukros vėl
ieško. Kai parsirado Paisa, jai papasakojau, kad mama jos ieškojo, tai ana tik
persigando, tipo dabar jau suseks, kad naktį kambaryje nebuvo. Dar man kažką
užmetė, kodėl aš paryčiais grįžau ir kad labai blogai, kad nei viena nepakėlėm ragelio
kai jos mama tikriausiai vakar vakare skambino. Nu nors padėkotų, kad jos
užpakalį suku. Nes man tai vienodai šviečia, sužinos jos mama ar ne. Tai kai
dabar vakare paskambino apie dešimtą, o Paisos vėl nebuvo namie, tiesiog nebesivarginau
kurti istorijų ir pasakiau, kad nežinau kur Paisa. Ajajai bus smagu… bus mano
Paisai univero pakrūmėm su kitais mongolais prisigerti ir namo nebeparsivilkti.

Popiet nusiridenau į Šanchajaus urbanistinio planavimo
halę. Uj kaip gaila, kad mano super duper foto aparatas išsikrovė. Be to, kad
prisižiūrėjau senojo ir naujojo Šanchajaus foto, ten dar galėjau pasivaikščioti
po mini miesto maketą. Nerealiai atrodo, kai toks didelis plotas nusėtas mini
dangoraižių, parkų, gatvių. Kaip koks guliveris jautiesi. Paskui ten aptikau
tokią virtualią pramogą. Tai ovali salytė, kurios sienos ištisai yra ekranas.
Ir ten būdamas jautiesi kaip skraidančioje lėkštėje. Tau rodo, kaip skrendi
Šanchajaus gatvėmis, gražiausiomis vietomis. Viskas taip tikroviškai, kad man
net galva susisuko ir turėjau atsiremti, kad iš to džiaugsmo nepargriūčiau. Rimtai
rimtai. Visko ten pilna. Labai jie visi ruošiasi didžiajai parodai 2010。 Vien tik ir girdi šūkius:
„Better city, better life“ arba „green Shanghai“ (tipo
ekologiškas). Bet kad Šanchajus pataptų ekologišku, tai reitų pasaulį per naujo
sutverti.

Po muziejaus visa laiminga parsivyniojau namo. Pakeliui
nusipirkau kažkokių mažų oranžinių valgomų apvalių daikčiukų. Skonis panašus į
apelsino, bet tai ne apelsinas. O kai perkandi tą daiktą tai iš vidaus išvarva
aitrus raudonas skystis. Toks labai jau pikantiškas skonis. Saldu ir aitru. Visada
perku netoli namų esančioje parduotuvėlėje. Joje dirba vyras ir žmona. Tai tas
kinas vyras visada labai išsišiepęs kai ateinu ir labai jau skuba aptarnauti,
pakalbinti. Bet jei jo žmona užmato, tai ateina, čiumpa jam matavimo indą iš
rankų ir pati pabaigia aptarnauti. Labai juokinga.

Vakare išsiruošiau į operą. Tiksliau, paaiškėjo, kad ten
ne opera, o kažkas tokio kaip modernus baletas. Na vis tiek man buvo laaabai
įdomu. Buvau apšalusi, kokie kostiumai, kokie plastiški Kinijos šokėjai ir t.t.
Tik labai pasipiktinau tuo, kad publika buvo itin nemandagi. Viso pasirodymo
metu jie vaikščiojo kur kas norėjo, kalbėjo, susidėdavo kojas kur patinka. O
kai baigėsi vaidinimas, net nieko nelaukę, bent kol uždanga užsidarys, pradėjo
stotis ir eiti. Aš visą laiką buvau pratusi prie to, kad teatre pakili
nuotaika, visi perdėm mandagiai elgiasi. O čia, prisirinko kažkokių su
treningais ir celofaninėm terbelėm. Nors bilietas tikrai nebuvo pigus. O
teatras vienas iš geriausių…Nežinau kaip jie čia pateko. Po vaidinimo
paklausiau Ping (toks mano draugės feministės vardas), kodėl ji nuolat kikeno.
Tada ji man paaiškino, kad spektaklyje buvo labai daug užkoduotų politinių žinučių.
Tiesą pasakius net ne taip ir užkoduotų. Ir tada ji man viską suvardino. Jei
būčiau ten ėjusi viena arbe su kitais užsieniečiais draugais, nebūčiau to
pastebėjusi. Keista patirti tokį dalyką. Paskui labai įdomiai su Ping
pakalbėjome apie Kiniją. Ji tokia nereali. Šneka viską ką galvoja. Apie Kinijos
spindesį ir jos mėšlą. Pirma tokia kinė, kuri taip drąsiai šneka ir išvis turi
kažkokią savo nuomonę, tiksliau ne kažkokią o labai stiprią ir argumentuotą.
Susitarėm, kad mūsų pokalbis reikalauja antros sesijos. Todėl greitu laiku
turėtumėm susitikti prie kavos puodelio. Aš tiesiog nekantrauju, nes iš jos
sužinojau tiek įdomių dalykų.

Paskui jau bendrabučio kieme mane užkalbino viena kinė
mergaičiukė. Universitetui darė kažkokį tyrimą ir paklausė manęs, ar gali man į
elektroninį paštą atsiųsti pora klausimų. Nu negi gaila, daviau elektroninį
adresą. O ji visa laimina paklausė ar gali su manim nusifotografuoti. Paskui
prasidėjo visokios žinutės, kad tipo jai labai smagu su manimi susipažinti ir
ar galime būti draugės. Šią savaitę tai jau trečias toks laiškas. Mat kinų
jaunimui yra prestižas turėti užsienietį draugą. Iš pradžių tas jų paslaugumas,
dėmesingumas buvo malonus, bet dabar jau pradedu jaustis kaip medžiojamas
daiktas. Visi lenda į akis, kalbina ir tikisi mandagaus atsakymo. O aš
suprantu, kad jiems įdomi esu tik dėl savo tautybės, pasak jų, blondiniškų
plaukų ir lėlės veido. Na bet taip sakant, veikia paslaugų bankas. Aš pasirodau
su jais gatvėje ir jie mane gali pristatyti kaip savo draugę, o jie man
parūpina darbo, informacijos, ir šiaip naudingų patarimų. Taigi visai kaip
verslas.

Dabar Šanchajuje nerealiai gražus oras. Tiesiog pasaka.
Vėjuota, tačiau ne per šalta. Žydi gėlės, žaliuoja medžiai ir, kiek tai įmanoma
tokiam dideliam mieste, gaivu. Tačiau kai praėjo karštis į gatves išlindo
valkatos ir luošiai. Vaizdas tikrai sukrečiantis. Tu metro požeminiame
perėjime, lipi lipi laiptais. Ir staiga tik bumpt tau prieš pat kojas išnyra
luošys. Nespėji net susivokti, vos ant jo neužlipi. O jis be rankų, be kojų,
visas nuogas, tįso ant aplūžusios medinės lentos su ratukais. O požeminėje
perėjo žiauriai tvanku, smirda šlapimu ir prakaitu. Prikvėpuotas oras, daugybė
žmonių. Visi spjaudosi. Arba eini gatve. Girdi kažkas prie tavo kojų šnara ir
paskui tave šlepsi. Atsisuki, lyg ir nieko nėra. Bet garsas nesiliauja. Dar
sykį atsisuki, palenki galvą žemyn, o ten jaunas vaikinas, be dantų, vietoj
kojų styro du į viršų užsilenkę stagarai , jis pats sėdi kaip tokiam odiniam
maiše, ilgom persisukusiom rankom atsispiria nuo purvino apspjaudyto šaligatvio
ir taip perkelia savo kūną (tiksliau tai, kas liko iš kūno) po keliolika
centimetrų į priekį. Sakysit žiauriai rašau. Bet tai, ką parašiau nei per pus
neatspindi to vaizdo. Apsidairai aplinkui, o ten blizgantys dangoraižiai,
naujausios mašinos, prabangūs restoranai, žybsinčios reklamos. Ir tada tikrai
keistas jausmas apima. Blogiausia, kad net nežinau ar man jų nuoširdžiai gaila.
Tiesiog paspartinu žingsnį ir nueinu tolyn. Nematai ir širdies neskauda. Labai
norėčiau pamatyti vieną iš tikrų Kinijos kaimų, kur laikas sustojęs ir viskas
ten taip, kaip prieš kokį penkiasdešimt metų. Bet nežinau ar būtų sąžininga ten
važiuoti. Nes aš ten važiuočiau kaip į kokį muziejų, tiesiog pasižiūrėti. O jie
juk ne eksponatai. Va tokiomis situacijomis pasijunti kaip bukas bukas
turistas. Svetimkūnis svetimoje šalyje. Nieko nesuprantantis nei apie pasaulį
nei apie gyvenimą. Tikrai kaip iš „Sofijos pasaulio“. Sėdi sau triušio kailyje
ir džiaugiesi gyvenimu.

Kita vertus, buvimas Šanchajuje tikrai padeda atsimerkti.
Juolab kai esi visai vienas. Viską daug atidžiau stebi, kitaip vertini. Čia
visko tiek daug. Kad tau belieka protingai pasirinkti ir suplanuoti laiką.
Daugybė žmonių, daugybė pažįstamų, viskas plaukia, viskas verda. Ir jei nebūsi
atsargus ir susikoncentravęs tai tikrai paskęsi tarp garsų, šviesų ir kvapų.
Nesutikau nei vieno, kam nepatiktų Šanchajus. Jis kaip narkotikas. Kiekvienas
jame randa savo laimę ir savo pasitenkinimą. Būdama čia supratau, kad mano
noras keliauti, ankščiau visai net nebuvo noras, palyginus su tuo, kas tai yra
dabar. Noriu pamatyti kuo daugiau, patirti kuo daugiau. Jau susidariau sąrašą
vietų, kurias žūt būt noriu šiemet aplankyti. Ir jei tik mane priims į tą darbą
tai nuotykis prasidės.

Labanaktis

Jūsų Jogilė

Hola!

Aš gyva. Piktulis praėjo ir vėl
viskas ok.

Papasakosiu keletą pastarųjų dienų
nuotykių. Pirmadienis tai toks so so. Nieko ypatingo. Sėdėjau ir mokiausi.
Tiksliau ruošiausi tam konkursui.

O šiandien tai buvau keliautojų
klubo susitikime. Buvome 24 žmonės. Su savimi
pasijamiau Kristine (kanadietė, aiesec stažuotoja). Tokia fainutė. Visi
pietavome restorane, kuris vadinasi Mandžiūrija. Bet kokių tik žmonių į tą
susitikima nesusirinko…iš Graikijos, Turkijos, Austrijos, Australijos,
Kanados, Jav, Hong Kongo, Meksikos, Belgijos, Vokietijos, Anglijos, Švedijos ir
dar nebežinau iš kur… aj iš Lietuvos aš buvau. Geriausia, kad tai ne šiaip
jaunimėlis. Buvo tokių visokių verslininkų kam per penkiasdešimt, šiaip
pamišusių keliauninkų, laimės ieškotojų, tarptautiniu bendravimu susižavėjusių kinų.
Žodžiu visi nenormalūs. Bet tame ir buvo smagumas. Mūsų mišri grupė labai
patiko vienai padavėjai. Tai ji iš to džiaugsmo garsiai padainavo mums kažkokią
dainą. Įdomiai skambėjo… įdomi padavėja. Kai pavakarieniavome patraukėme visi
klausytis jazzų. Och…ten tokia vietelė French concession rajone. Senas
pastatas. Viduje medinės grindys, raudonmedžio kolonos, retro stiliaus baldai
ir sienų apmušalai. Pačiame salės kampe jauki scena puošta sunkiomis raudono
aksomo užuolaidomis. Scenoje kultūriniu atžvilgiu mišri muzikantų grupė. Bet
joje nei vieno kino. Gal ir teisybę sakė Gediminas, kad kinai negali gerai
atlikti jazzo. Tam reikia didelės vidinės energijos. Nesakau, kad kinai jos
neturi, bet ta jų energija kitokio pavidalo. Žodžiu grojo fantastiškai. Nereali
solistė buvo. Tame klube, arba net ne klube, nežinau kaip pavadinti tą vietą,
daugiausiai buvo kostiumuoti žmonės, matosi susirinkę atsipūsti po darbo
dienos. Ir tik vienas kitas kinas… ir ten velniškai velniškai brangu… galiu
pasakyti, kad už arbatos puodelį sumokėjau dvigubai daugiau nei ji kainuoja
Šveicarijoje. ..o Šveicarijoje tikrai nepigu buvo…tačiau juk ne kasdien
tokiame koncerte būni, sutinki tokių žmonių…taigi tiek jau to.

Dar šiandien buvau truputį pasipiktinusi tuo, kad
Kinijoje, didelių galimybių šalyje, negaliu atlikti mažų funkcijų. Pavyzdžiui,
užsirezervuoti bilietą į operą. Kaip jau minėjau dabar vyksta Šanchajaus menų
festivalis, todėl laaaabai noriu nuvaryti į kokį renginį. Niekaip nesugebėjau
internete rasti programos. Tada paskambinau į turistų informacijos centrą. Ten
išgirdę, kad kalbu angliškai padėjo ragelį. Ne turistų informacijos centras, o
kažkoks nesusipratimas. Tada paskambinau į Šanchajaus linija. Tai linija kur
atsako į visus klausimus. Brungiai apmokestinta. Bet ten bent jau kalba
angliškai. Žodžiu, maloni operatorė nurodė internetinį puslapį, kur yra
programa. Atsidarau, o ten aprašyti tie renginiai kurie jau vyko. Sumanu.
Jokios ateinančių performansų vinjetės. Tada vėl paskambinau į Šanchajaus
liniją. Ir operatorė sako:“oj atsiprašau tikrai nėra tvarkaraščio. pabandykite
šioje svetainėje“. Ir davė kitos svetainės adresą. O ten nebuvo angliško
varianto, tik kiniškas. Supykau. Valandą bandžiau išsiaiškinti kas kur vyksta,
tačiau niekaip negalėjau. Galiausiai radau kažkokios nupiepusios bilietų kasos
adresą. Tai nuvariau ir nusipirkau bilietus į operą. Ji vyks šeštadienį, Oriental
Pearl toweryje. Įspūdinga. Dar nebuvau buvusi to Šanchajaus simbolio viduje. Su
manimi varys viena draugė kinė. Jo jo. Tapati feministė. Tai turėtų būti įdomu.
Labai fainas bilietų kasininkas buvo. Man tundrai bandė išaiškinti, kas kur vyksta,
kur apsimoka eiti, kur ne. Nusprendžiau tapti nuolatine jo kliente… šiaip
bilietai labai brangūs. Bet kaip nors perskirstysime biudžetą. Juolab…kad
gal..gal gal..pradėsiu dirbti. Taip taip. Penktadienį einu susiderinti dėl
detalių. Nelabai įspūdingas tas mano darbas…mokysiu anglų kalbos. Bet vis bus
papildomi pinigai. Ir su stipendija nesiskundžiu ir jiaozi, ir baozi (tokios
kiniškos bulkutės) pakanka. Bet kaip sakoma, pinigai kišenės nedrasko (ar
kažkai kitaip sakoma…). Ta pati kinė, kur kažkada man gatvėje padėjo, ir
kurią netyčia susitikau konferencijoje man surado šitą darbą. Tai dabar aš ją
pasikviesiu ir pavaišinsiu vakariene. Ji pati dirba banke, finansistė. Ir aš
negaliu atsistebėti, kad ji man šitaip padėjo. Taip sakant gėris išgelbės
pasaulį！maža
smulkmenėlė…jei nežinojai, tai tu, mamyt, esi gimusi ir augusi UK, o man
anglų kalba irgi kaip ir gimtoji. Ir nežinau kada spėjau, bet vistik kažkur
įgijau anglų kalbos dėstymo patirties.

Šiandien dar pokštas buvo. Važiuoju sau metro. Visks
normaliai. Kaip silkės susispaudę visi. Nu, žodžiu, kai visada. Tik jaučiu
kažkas į mane atsiremia. Žiūriu tokia pamažinta babytė, visu svoriu man į šoną
remiasi. Tipo nėr čia didelio skirtumo ar aš ar stulpas. Nu aišku į mane
minkščiau atsiremti… ir nebežinau ką daryti. Babytės gi nestumsi, nu bet
malonumas irgi menkas jai gyvenimo ramsčiu būti. Tai aš taip muisčiausi
muisčiausi… galvojau gal susiprotės. O ji kantri, jai netrukdo kad aš
maskatuojuosi. Gerai, kad jau greitai lipt reikėjo, mums abiems.

Turiu nuojautą, kad mane seka Kinijos slaptosios tarnybos.
Tiktai tikrai. Kai buvau keliautojų klubo susitikime, viena panelė, kurią pirmą
sykį mačiau,  prisiekinėjo, kad mane
vakar matė netoli universiteto. Not big deal galvoju, gal apsipažino, ten gi
praktiškai vien foreign students. Bet kai pasakė, ką buvau apsivilkusi, tai
kažkaip smagumas ir dingo. Čia jau koks ketvirtas žmogus kuris mane pastebi
gatvėje, o paskui ir susipažįstam. Paskui priėjo toks kanadietis, kurio
gyvenime nesu mačiusi ir korio nepažįsta nei vienas mano pažįstamas, ir sako: „aš
tave žinau. Peržiūrėjau tavo profilį keliautojų klube“. Jo,… kur begalių
begalės profilių…o mes nei kaip nesusiję.

Pasimaivysiu. Šiandien gavau 98% iš kontrolinio. O kai
ieškojau bilietų kasos ir truputį pasiklydau, tai kelio paklausiau kiniškai. O kas
svarbiausia, supratau kur man nurodė eiti.  

Čia apie pažymį buvo lyrinis intarpas. Dabar toliau apie
nuotykius. Aną syk pietavau vienoje kavinukėje. Kaip jau ir gyriausi,
pagaliukais gerai kapoju. Bet tą kart jie man kažkaip pajamė išslydo iš rankų
ir stebuklingu būdu, dar su gabalėliu ryžių, nuskrido ant žemės, greta kito
staliuko, ir prie jo sėdėjusios poros. Aš atsiprašiau, kiniškai. Ir taip
užsimezgė mūsų pokalbis. Ta mergina dirba account managere vienoje europiečių firmoje.
Tai apsikeitėme kontaktais ir kaikada susitiksime pasikalbėti apie verslą ir jo
skirtumus tarp Europos ir Azijos. ;) gers ane? Kartais visai apsimoka būti
nevėkšlai.

Dar viena keistenybė. Sėdim per pamokas, tik žiū,
mokytojos stalu sraigė šliaužia. Nežinau kiek jai laiko prireikė pasiekti
trečią aukštą, bet taip sakant, ne tik ekonomika bet net ir sraigės Kinijoje
vystosi.

Aš vis klausau radijos. Su angliška žinių transliacija. Tai
kinai šaunuoliukai paleidžia į kosmosą raketą. Visur vien apie tai ir
šneka…jė…ir dar visur šneka apie tradicinius maratonus ir apie, berods 17-tą, komunistų partijos suvažiavimą. Ir dar daug šneka apie augančią
ekonomiką ir labai gražią šalį. Nu nežinau aš taip gerai visos situacijos, bet
manau, kad ta, kuri pristatoma per žinias gerokai prigražinta.

Bet šiaip pajamus, kinai protingi. Gerai jie per jaunimą
visokias programas vykdo. Kad ir su Afrika pvz. jie jama iš ten gamtinius
resursus. Pigiai pigiai. O kad visi negrasytų:“ Nu nu nu, negražu iš biednos Afrikos
jamt“. Tai kinai labai finansuoja visokius menininkus, Afrikos studentus, apmoka
jiems keliones iš ten į čia ir t.t. žodžiu kinai užvaldys pasaulį. Faktas. Per jaunimą.
Juk ir aš viena iš tokio kiniško projekto dalyvių. Kinijos stipendijų taryba
man viską apmoka. Ir labai didelis šansas, kad studijuodama verslo
administravimą ir mokėdama kinų kalbą aš įnešiu savo indėlį į Kinijos
ekonomiką. Šia linksma gaidele ir baigiu savo transliaciją.

Smagumui įmetu nuorodą į vieną straipsnį. Kas supranta
angliškai tai turėtų skaniai pasijuokti: http://www.nytimes.com/2007/10/11/opinion/11zizek.html?ex=1349841600&en=a6bf39fd39100bc1&ei=5124&partner=facebook&exprod=facebook

Linkėjimai,

Jogile