BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

master of bowling

Hey! Štai ir aš.

Griausmingų nuotykių šį syk nedaug.

Papasakosiu apie viską nuo pradžių. Mūsų viena mokytoja
pakvietė mus žaisti boulingo. Buvo smagu susirinko beveik visa grupė ir dar
kitų grupių studentai. Tai užokupavome keturis takelius. Tada reikėjo
išsirinkti, kas pradės pirmas. Visi teisinosi, kad yra beviltiški žaidėjai. Ir
vėl netikėtai prancūzai pradėjo skanduoti: „Lituani, Lituani“ ir „Jogily,
Jogily“. Nu tai aišku, turėjau būti pirma. Nors gal garsiausiai rėkiau, kad
nemoku gerai žaisti. Aišku per pirmus ridenimus surinkau visą nulį taškų. Bet
geriausia tai ne tai, kad nenumušiau nei vieno kėglio. Geriausia, kad bebėgdama
iki takelio pamečiau kamuolį. Labai juokinga. Paprastai žmonės sugeba jį
nusinešti iki ribos, kada jau reik ridenti. Tai tik jau ne aš. Velniai žino,
kaip man jis ten iš rankų išslydo. Visiem buvo labai juokinga, bet kai
pažadėjau, kad kitą syk kamuolį paleisi į juos, visi užsičiaupė. Kitą dieną
mane jau vadino „master of bowling“. Mūsų dėstytoja niekaip nesileido, kad mes
mokėtumėme už žaidimą. Ji sumokėjo už mus visus. Dabar sakėm kitą savaitę mes
ją kur nors pakviesime.

Dar kitas dalykas, kuriuo labai džiaugiuosi tas, kad
nusipirkau kiniškų skaitalų. Šanchajuje yra tokia gatvė, kurioje nuo senų laikų
praktiškai vien knygynai ir kanceliarinių prekių krautuvėlės. Vienas knygynas
net per šešis aukštus. Ten rasi visko visko ir apie viską. Tikras rojus. Kitas
knygynas vien nukainuotų knygų, kitas vien užsienio literatūra, kitas vien
albumai, kitas vien antikvarinės knygos ir t.t. stebuklinga gatvelė. Nors kur
ten gatvelė, visa didžiulė gatvė. Taigi nusipirkau mažąjį princą, nes tai
nereali knyga. Ir „aplink pasaulį per aštuoniasdešimt dienų“. Aišku, turėjau
pirkti vaikiškų knygų skyriuje, nes man reikėjo knygų, kurios būtų ne tik hieroglifais,
bet ir pinjinu ir dar su tonais. O vaikam kaip tik tokias knygas ir leidžia.
Paskui peoples square susitikau su Ping (feministė) ir ėjom į Starbucksą gerti
kavos. Prišnekėjom devynis prūdus. Dar pasiėmiau Anna kartu. Tai buvo labai
mergaitiškas pasisėdėjimas prie kavos. Ping po kelių mėnesių išvaro į Lenkiją.
Bus Aiesec stažuotoja vienoje organizacijoje. Gaila, kad aš tuo metu nebūsiu
Lietuvoje, tada galėčiau jai parodyti ir mūsų šalį. Eidamos iš kavinės
atsitiktinai pamatėme, kad urban planing hall ką tik atidarė Salvadoro Dali
darbų parodą. Iš kažkur atvežė. Bet nesu tikra ar iš Barselonos… Woohoo. Mano
mylimiausias dainininkas. Nors jis ne dailininkas- jis genijus. Tai pirmadienį
šiaušiu apžiūrėti.

Man jau užsakė bilietus didžiajai kelionei. Viskas kaip
ir gerai. Tik tiek, kad grįžimo bilietai Bankokas-Singapūras-Šanchajus jau
išpirkti. Ir mes laukiančiųjų sąraše. Tai reiškia, kad jei kas atšauks savo
skrydį, mes gausim vietą. O jei ne…tai Bankoke irgi gyventi galima.

Dar turėjau tokį jaudulį šią savaitę. Mano naujuosius
super kokybiškus batus prisireikė pakalti. Nes antraip jie būtų virtę
lygiapadžiais. Šita misija man mažumėle komplikuota atrodė, nes mano žodynas
batų taisymo sferoje itin skurdus. Nusižiūrėjau tokią vietelę, kur yra taisykla.
Šiaip ne taip susikalbėjau su meistru, sugebėjau išaiškinti, kad batus reik
pakalt, kad man jų reikia šiandien, kad spalva turi būti tokia kokia ir bato,
ne kitokia. Su neramia širdimi palikau kuntaplius ir patraukiau namo. Visiem
batsiuvių dievam meldžiausi, kad man ten neprikaltų papildomų kulnų prie bato
ar dar kokių gudrybių nesugalvotų. Bet galiausiai viskas baigėsi gerai. Batus
nešioju toliau.

Šiaip šita savaitė buvo varginanti. Buvau kaip koks
socialinis darbuotojas. Paisa mėgsta pasikalbėti apie gyvenimą. Geriau net
neperrašinėsiu, kokių klausimų ji man užduoda. Tikri sielos grožio („sielos“
kirtis ant o)  ir asmens brandos
pašnekesiai. Anna sumąstė pažaisti su Aleksu. Ir aš turėjau išklausyti visų jų
santykių peripetijas. O per pamokas, Arnaud pasakodavo, ką jam pasakoja
Aleksas. Tai mes abu labai skaniai pasijuokdavome iš saldžiosios porelės. Nes
abu žinojome visas detales ir kai sudėdavom į vieną krūva tai labai juokinga
būdavo. Buvom kaip kokie istorijos režisieriai. Bet paskui Aleksas biški
susimovė ir Anna jį paliko. Dar Anna mėgsta būti mano kambaryje ir pasakoti
apie savo asmeninį gyvenimą ir šeimynines problemas. Todėl dabar vengiu ją
kviesti. Nes per ilgai užsibuvę svečiai pasmirsta. Ir šiaip jau nusibodo
klausytis dramų. Išvis, amžiais kasnors sugalvoja man savo problemas
pasipasakoti, nes galvoja, kad aš savų neturiu. Jei be perstojo blevyzgoju, tai
reiškia, kad neturiu problemų.

Vienas toks kanadietis, su kuriuo susipažinau per
keliautojų klubą, pakvietė mane vakarienės. Bet sakė, kad būtų smagu jei
atsivesčiau ir savo draugus, nes kelis iš jų jis jau pažįsta. Tai dabar
vakarienė su manim ir „keliais“ mano draugais išvirto į tikrą balių. Nes kai
susiskaičiavau visus draugus, kuriuos noriu pakviesti išėjo penkiolika žmonių
ir iš jų tik vienas grupiokas. Užsisakėm rytojui didelį stalą restorane, kuris
labai juokingai vadinasi: „rice loves porridge sea food hot pot“. Tikiuosi bus
smagu.

Dar keletas pastebėjimų apie Kiniją. Labai juokinga, kai
vyksta kokie kelio darbai ar šiaip kokie viešieji darbai. Tai mažai funkcijai
pririkiuota daugybė kinų. Ketvirtadalis stovi ir nieko nedaro, tik laiko
kastuvą rankose. Ketvirtadalis vaizduoja, kad kažką dirba, bet ištiktųjų nieko
nedirba. Ketvirtadalis, reguliuoja, kaip reikia dirbti. Dalis sukasi apie
sunkvežimį ir ieško kastuvų. Ir tik koks vienas vargšelis dirba iš tikrųjų, bet
niekas jo nepastebi. Ir taip kiekvieną darbą darant. Pririkiuota tų kiniukų
belenkiek. Šiaip vis dažniau pradedu galvoti, kad reikia pradėti nešioti
respiratorių. Daug kinų taip daro. Nes jau nebeįmanoma gatvėje. Nuo išmetamųjų
dujų, smogo ir šiaip visokio brudo kartais sukasi galva. Nenoriu pasirodyti,
kaip kokia išlepusi mergaitė, bet tikrai kartais silpna būna gatvėje kai tiek
anglies dioksido ir jokio gryno oro. Tai kolkas apsivynioju šaliku ar skara
kaip kaubojus. Bet paskui gal vis tik išdrįsiu ir respiratorių
užsidėti…kažkaip vis dar keista jį nešioti…

Dar kinai mano, kad paltas ir sriukė yra toks pats
drabužis kaip megztinis ar švarkas. Tai jie net nemano jų nusivilkti patalpoje.
Man tai kažkaip keista, nes mes juk išauklėti, kad sėdėti paskaitoje, ar šiaip
belenkokioje patalpoje su paltu nemandagu. O mūsų kažkurios dėstytojos per
paskaitą paltų nenusivelka, nors nėra taip šalta. Juokinga, kad tada kai jie
sėdi su paltais, tai nori išjungti kondicionierių, nes per karšta. O, mum,
kurie kaip žmonės be paltų sėdi, pasidaro per šalta. Ir išvis per paskaitą
mongolas amžiais išjungia kondicionierių, nes jam karšta, o aš kalenu dantimis.
Nors aišku, Mongolijoje, taigi daug šalčiau, pratę jie ten iglu visokiuose
gyventi. Paisa po kambarį trumpom rankovėm varinėja, o aš su trim megztiniais. Anglų
kalbos mokykloje, vaikai irgi sėdi su striukėm. Išjungia kondicionierių ir kad
būtų fainiau atidaro langą. Ulialia. Turėčiau ūsus tai tikriausiai apšarmotų.
Nu bet negaliu aš kažkaip dirbti su striuke. Kad ir kokia ji man graži.

Aj vienas nuotykis dar buvo valgykloje. Sėdim, valgom
žolę. Netoli mūsų prisdėda tokie ruseliai. Nauja mėsa. Ankščiau jų nemačiau. Ir
kadangi daugiausia tada valgykloje buvo prancūzai jie pagalvoja, kad ir mes su
Anna prancūzės. :D vaikinukai atsipalaidavo ir pradėjo rusiškai aptarinėti
valgykloje esančias merginas. Ir šiaip asmeninį gyvenimą ir dar labai asmeninį
gyvenimą. Bet taip jau šlykščiai pavarė. Aš jau ten vos ne springstu. Tada
pradėjau į juos mėtyti savo firminius pasišlykštėjimo kupinus žvilgsnius. Kas
mane pažįsta žino, kokių veido išraiškų karatais sugebu nutaisyti. Blogiau nei
žodžiai. Jie pradėjo kažką ir paklausė angliškai ir kur esu. O aš sau ir sakau:
Litva. Jie truputį susinepatogino. Tada tarpusavyje pasitarė ir nusprendė, kad
Lietuvoje vistik nekalbama rusiškai ir aš negalėjau nieko suprasti. Klausia
(angliškai): kelintus metus čia mokausi. O aš ir sakau: „pervij god.
i…spakoisia malčiki, ja gavariu paruski“. Oj kai jie susigėdo. Pradėjo
atsiprašinėti ir t.t. ir t.t. ot šikniai. Nu bet ačiū dievui mes jau buvom
beveik baigusios pietauti tai tik atšoviau: nu paka. Ir išsivyniojom iš
valgyklos.

Ką dar papasakoti….aj. kokį dalykėlį mačiau. Kinai
ruošiasi kalėdom. Palmės šakas papuošę kaip eglutes pardavinėja. Nelabai ir
skiriasi kai pagalvoji. Ar šia palmė ar šia eglė…

Rodyk draugams

Rašyti komentarą