BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ilga ilga pasaka po ilgos pertraukos

Ujujujuj. Kokia savaitės pabaiga. Gyvenimas Šanchajuje tiesiog verda. Nors man
jis verda visur ir visada.

Pradėsiu nuo pradžių. Penktadienį ėjau į darbo pokalbį.
Pirmas iššūkis buvo rasti tą adresą, kurį man padiktavo telefonu ir kuris
galėjo būti netikslus. Bet ačiū Dievui ir išmoningam taxi vairuotojui,
pasiekiau reikiamą vietą. O taksistas pakalęs buvo. Kaip ir visi kinai
taksistai. Sumanė, kad reikia užrašyti man tikslų adresą hieroglifais, tos
vietos, kur važiuojam. Ateičiai. Tai jis pasiėmė mano sąsiuvini, rašiklį ir
važiuodamas judria gatve, pasidėjęs ant vairo rašė. Multitasking vairuotojas.
Tada prieš pat sankryžą pakėlė akis ir važiuoja toliau. Aš jam rėkiu: „taigi
raudona“. O jis žvengti pradėjo: „O tikrai, gi raudona, geriau sustokim“. Toks
ekstremalas.

Gyva išlipau iš taksi.  Pamačiusi, kas tai per vieta, maniau, kad
tikrai apsirikau. Iš savo draugės, kuri man padėjo susiorganizuoti šitą pokalbį
supratau, kad tai šeima, kurios vaikam reik tutoriaus. O prieš mane stovėjo
didelis didelis blizgantis dangoraižis, o virš įėjimo puikavosi užrašas:
„Šanchajaus technikos..kažkas“. Jo… kai užkilau į tą aukštą, kur reikia,
pamačiau, kad patekau į privačią anglų kalbos mokyklą. Ir iš visos aplinkos
sprendžiant oj nepigią. Nu jo…mano kinė draugė tikrai pasistengė. Žodžiu daug
nepasakosiu apie tą pokalbį ir visą kitą. Regis visks normaliai. Kitą
penktadienį vesiu 12mečiams pamoką, o mane stebės direktorė. Ir jei viskas bus
ok- mane pajams. O jei pajams, tai aš busiu turtinga. Bet tikriausiai dar
labiau susijaudinusi, kad sugebėčiau atlikti savo pareigas. Eina sau. Amžiais
įsiveliu į visokius reikaliukus. Beje, ta privati mokykla vienintele visame
rajone. Ir ji vadinsi JJ. Mano inicialai.

 

Tada penktadienio vakarą patraukiau į vakarėlį. Prancūzų
vakarėlį numeris
2. Jis vyko pas Arnaud ir Benjaminą. Kadangi praeitos
savaitės vakarėlis buvo perkeltas į kitą vietą tai ir tema liko pamiršta.
Tačiau šį syk, viskas vyko pagal planą. Kad būtų smagiau, kartu su savimi
pasijamiau Kristine (kanadietę stažuotoją). Žodžiu vaikščiojom mes ratais, kol
radom tą namą, kur vyko vakarėlis. Jau kiemo sargas be klausimų pradėjo mums
rodyti kelią. Iškart suprato kas ir pas ką. Tada lifte pamatėme pakabintą
kvietimą. Arnaud ir Benjaminas pasistengė pakviesti kuo daugiau žmonių. Geriausias
pokštas tas, kad po skelbimu, kažkas parašė klausimą. Hieroglifais. O paskui
matosi jau kitą dieną, matyt susipratę, kitokiu rašikliu klausimą perrašė
prancūziškai. Labai juokingi tie kinai. Bet šaunuoliai. Kai tik Arnaud pradarė
duris, netekom žado. Vos ne visi buvo apsirengę tradiciniais kiniškais
drabužiais. Labai įspūdingai atrodė. Reikia jums pamatyti stambią, aukštą
juodaodę merginą, vilkinčią žviegiančiai žydrą kinišką aptemptą suknelę. Visas
party‘is tikrai pasisekęs buvo. Ne toks snoby, ne toks puffy ir svarbiausia ne
toks french kaip praeitas. Prisidainavom „tian mi mi“, prisišnekėjom kiniškai,
šiaip prisišnekėjom. Tada išgirdau porą komentarų, kad mano veidas kaip barbės.
Čia aišku kinai taip komentavo. Eina jie sau su tom lėlėm. Man jau nebejuokinga.
Smagus dalykas buvo tas, kad mūsų korėjiečiai ilganagiai skeltaragiai kažkaip
atkuto. Kai davė bajeriuot. Tai juokiausi nesustodama. Jie tokie linksmučiai
pasidaro kai kiniško alaus prisigeria. Tai vienas iš jų paskui pasibėdavojo,
kad namų labai pasiilgo, tėvų ir bla bla bla. Tada dar pradėjo klausinėti, ar
Lietuva graži šalis. Tai kiek leido mano kinų kalbos žodynas, tai tiek ir
sakiau, kad graži, labai graži.

Šeštadienio rytą mane pažadino telefono skambutis.
Skambino Paisos mama. O aš tai tik ketvirtą parsiradusi namo, tai labai
neišsimiegojusi buvau. Kadangi Paisa namie nenakvojo, tai savaime aišku aš prie
ragelio jos pakviesti negalėjau. Sumaliau kažką, kad Paisa valgyt išėjo. Šiaip
ne taip užmigau. Vėl skambutis. Jo. Mama mongolė savo paklydėlės dukros vėl
ieško. Kai parsirado Paisa, jai papasakojau, kad mama jos ieškojo, tai ana tik
persigando, tipo dabar jau suseks, kad naktį kambaryje nebuvo. Dar man kažką
užmetė, kodėl aš paryčiais grįžau ir kad labai blogai, kad nei viena nepakėlėm ragelio
kai jos mama tikriausiai vakar vakare skambino. Nu nors padėkotų, kad jos
užpakalį suku. Nes man tai vienodai šviečia, sužinos jos mama ar ne. Tai kai
dabar vakare paskambino apie dešimtą, o Paisos vėl nebuvo namie, tiesiog nebesivarginau
kurti istorijų ir pasakiau, kad nežinau kur Paisa. Ajajai bus smagu… bus mano
Paisai univero pakrūmėm su kitais mongolais prisigerti ir namo nebeparsivilkti.

Popiet nusiridenau į Šanchajaus urbanistinio planavimo
halę. Uj kaip gaila, kad mano super duper foto aparatas išsikrovė. Be to, kad
prisižiūrėjau senojo ir naujojo Šanchajaus foto, ten dar galėjau pasivaikščioti
po mini miesto maketą. Nerealiai atrodo, kai toks didelis plotas nusėtas mini
dangoraižių, parkų, gatvių. Kaip koks guliveris jautiesi. Paskui ten aptikau
tokią virtualią pramogą. Tai ovali salytė, kurios sienos ištisai yra ekranas.
Ir ten būdamas jautiesi kaip skraidančioje lėkštėje. Tau rodo, kaip skrendi
Šanchajaus gatvėmis, gražiausiomis vietomis. Viskas taip tikroviškai, kad man
net galva susisuko ir turėjau atsiremti, kad iš to džiaugsmo nepargriūčiau. Rimtai
rimtai. Visko ten pilna. Labai jie visi ruošiasi didžiajai parodai 2010
 Vien tik ir girdi šūkius:
„Better city, better life“ arba „green
Shanghai“ (tipo
ekologiškas). Bet kad Šanchajus pataptų ekologišku, tai reitų pasaulį per naujo
sutverti.

 

Po muziejaus visa laiminga parsivyniojau namo. Pakeliui
nusipirkau kažkokių mažų oranžinių valgomų apvalių daikčiukų. Skonis panašus į
apelsino, bet tai ne apelsinas. O kai perkandi tą daiktą tai iš vidaus išvarva
aitrus raudonas skystis. Toks labai jau pikantiškas skonis. Saldu ir aitru. Visada
perku netoli namų esančioje parduotuvėlėje. Joje dirba vyras ir žmona. Tai tas
kinas vyras visada labai išsišiepęs kai ateinu ir labai jau skuba aptarnauti,
pakalbinti. Bet jei jo žmona užmato, tai ateina, čiumpa jam matavimo indą iš
rankų ir pati pabaigia aptarnauti. Labai juokinga.

Vakare išsiruošiau į operą. Tiksliau, paaiškėjo, kad ten
ne opera, o kažkas tokio kaip modernus baletas. Na vis tiek man buvo laaabai
įdomu. Buvau apšalusi, kokie kostiumai, kokie plastiški Kinijos šokėjai ir t.t.
Tik labai pasipiktinau tuo, kad publika buvo itin nemandagi. Viso pasirodymo
metu jie vaikščiojo kur kas norėjo, kalbėjo, susidėdavo kojas kur patinka. O
kai baigėsi vaidinimas, net nieko nelaukę, bent kol uždanga užsidarys, pradėjo
stotis ir eiti. Aš visą laiką buvau pratusi prie to, kad teatre pakili
nuotaika, visi perdėm mandagiai elgiasi. O čia, prisirinko kažkokių su
treningais ir celofaninėm terbelėm. Nors bilietas tikrai nebuvo pigus. O
teatras vienas iš geriausių…Nežinau kaip jie čia pateko. Po vaidinimo
paklausiau Ping (toks mano draugės feministės vardas), kodėl ji nuolat kikeno.
Tada ji man paaiškino, kad spektaklyje buvo labai daug užkoduotų politinių žinučių.
Tiesą pasakius net ne taip ir užkoduotų. Ir tada ji man viską suvardino. Jei
būčiau ten ėjusi viena arbe su kitais užsieniečiais draugais, nebūčiau to
pastebėjusi. Keista patirti tokį dalyką. Paskui labai įdomiai su Ping
pakalbėjome apie Kiniją. Ji tokia nereali. Šneka viską ką galvoja. Apie Kinijos
spindesį ir jos mėšlą. Pirma tokia kinė, kuri taip drąsiai šneka ir išvis turi
kažkokią savo nuomonę, tiksliau ne kažkokią o labai stiprią ir argumentuotą.
Susitarėm, kad mūsų pokalbis reikalauja antros sesijos. Todėl greitu laiku
turėtumėm susitikti prie kavos puodelio. Aš tiesiog nekantrauju, nes iš jos
sužinojau tiek įdomių dalykų.

 

Paskui jau bendrabučio kieme mane užkalbino viena kinė
mergaičiukė. Universitetui darė kažkokį tyrimą ir paklausė manęs, ar gali man į
elektroninį paštą atsiųsti pora klausimų. Nu negi gaila, daviau elektroninį
adresą. O ji visa laimina paklausė ar gali su manim nusifotografuoti. Paskui
prasidėjo visokios žinutės, kad tipo jai labai smagu su manimi susipažinti ir
ar galime būti draugės. Šią savaitę tai jau trečias toks laiškas. Mat kinų
jaunimui yra prestižas turėti užsienietį draugą. Iš pradžių tas jų paslaugumas,
dėmesingumas buvo malonus, bet dabar jau pradedu jaustis kaip medžiojamas
daiktas. Visi lenda į akis, kalbina ir tikisi mandagaus atsakymo. O aš
suprantu, kad jiems įdomi esu tik dėl savo tautybės, pasak jų, blondiniškų
plaukų ir lėlės veido. Na bet taip sakant, veikia paslaugų bankas. Aš pasirodau
su jais gatvėje ir jie mane gali pristatyti kaip savo draugę, o jie man
parūpina darbo, informacijos, ir šiaip naudingų patarimų. Taigi visai kaip
verslas.

 

Dabar Šanchajuje nerealiai gražus oras. Tiesiog pasaka.
Vėjuota, tačiau ne per šalta. Žydi gėlės, žaliuoja medžiai ir, kiek tai įmanoma
tokiam dideliam mieste, gaivu. Tačiau kai praėjo karštis į gatves išlindo
valkatos ir luošiai. Vaizdas tikrai sukrečiantis. Tu metro požeminiame
perėjime, lipi lipi laiptais. Ir staiga tik bumpt tau prieš pat kojas išnyra
luošys. Nespėji net susivokti, vos ant jo neužlipi. O jis be rankų, be kojų,
visas nuogas, tįso ant aplūžusios medinės lentos su ratukais. O požeminėje
perėjo žiauriai tvanku, smirda šlapimu ir prakaitu. Prikvėpuotas oras, daugybė
žmonių. Visi spjaudosi. Arba eini gatve. Girdi kažkas prie tavo kojų šnara ir
paskui tave šlepsi. Atsisuki, lyg ir nieko nėra. Bet garsas nesiliauja. Dar
sykį atsisuki, palenki galvą žemyn, o ten jaunas vaikinas, be dantų, vietoj
kojų styro du į viršų užsilenkę stagarai , jis pats sėdi kaip tokiam odiniam
maiše, ilgom persisukusiom rankom atsispiria nuo purvino apspjaudyto šaligatvio
ir taip perkelia savo kūną (tiksliau tai, kas liko iš kūno) po keliolika
centimetrų į priekį. Sakysit žiauriai rašau. Bet tai, ką parašiau nei per pus
neatspindi to vaizdo. Apsidairai aplinkui, o ten blizgantys dangoraižiai,
naujausios mašinos, prabangūs restoranai, žybsinčios reklamos. Ir tada tikrai
keistas jausmas apima. Blogiausia, kad net nežinau ar man jų nuoširdžiai gaila.
Tiesiog paspartinu žingsnį ir nueinu tolyn. Nematai ir širdies neskauda. Labai
norėčiau pamatyti vieną iš tikrų Kinijos kaimų, kur laikas sustojęs ir viskas
ten taip, kaip prieš kokį penkiasdešimt metų. Bet nežinau ar būtų sąžininga ten
važiuoti. Nes aš ten važiuočiau kaip į kokį muziejų, tiesiog pasižiūrėti. O jie
juk ne eksponatai. Va tokiomis situacijomis pasijunti kaip bukas bukas
turistas. Svetimkūnis svetimoje šalyje. Nieko nesuprantantis nei apie pasaulį
nei apie gyvenimą. Tikrai kaip iš „Sofijos pasaulio“. Sėdi sau triušio kailyje
ir džiaugiesi gyvenimu.

 

Kita vertus, buvimas Šanchajuje tikrai padeda atsimerkti.
Juolab kai esi visai vienas. Viską daug atidžiau stebi, kitaip vertini. Čia
visko tiek daug. Kad tau belieka protingai pasirinkti ir suplanuoti laiką.
Daugybė žmonių, daugybė pažįstamų, viskas plaukia, viskas verda. Ir jei nebūsi
atsargus ir susikoncentravęs tai tikrai paskęsi tarp garsų, šviesų ir kvapų.
Nesutikau nei vieno, kam nepatiktų Šanchajus. Jis kaip narkotikas. Kiekvienas
jame randa savo laimę ir savo pasitenkinimą. Būdama čia supratau, kad mano
noras keliauti, ankščiau visai net nebuvo noras, palyginus su tuo, kas tai yra
dabar. Noriu pamatyti kuo daugiau, patirti kuo daugiau. Jau susidariau sąrašą
vietų, kurias žūt būt noriu šiemet aplankyti. Ir jei tik mane priims į tą darbą
tai nuotykis prasidės.

 

Labanaktis

Jūsų Jogilė

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. Rolandas:

    Jėga istorija:) Ypač ta su darbu, taip kažkaip labai įkvepiančiai nuteikė, pats užsinorėjau kažkur važiuoti studijuoti patinkantį dalyką ir ten dar dirbti kokį nors darba su vaikais :))

    O kokia kalba tu su Paisos mama kalbėjai? :)

  2. JogileJ:

    Kad butu ikvepianti dar reikia, kad priimtu mane i ta darba. o tai paaiskes tik penktadieni.

    o studijuoti uzsienyje ir dar siaip prisigaudyti visokiu patirciu labai geras dalykas.

    taip kad tik pirmyn.

    o su paisos mama ir kartais su pacia paisa sneku rusiskai. ;)

Rašyti komentarą