BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

hepy nju jier!!!!

大家好,

 

hey. Sveiki. Mes ir vėl pas mus. Tikriausiai jūs vis dar neprisėdote prie
kompiuterių, nes prisivalgius kalėdinių gardumynų sunku pakilti nu sofutės.

Bet vis tiek kaikada perskaitysit mano rašliavas. Taigi.

Antroji Kalėdų diena.

Rytas buvo tragikomiškas. Atsikėlėme su Ana ir patraukėm į
magic street pirkt kalėdinių pusryčių. Nusipirkom sausainių, baozi (garuose
virta kepta duona (nors ištikro net ne duona, nežinau kas) su įdaru) ir batoną.
Nes aš šaldytuve čėdyjau dar dėžutę ikrų. Tai batonas buvo labai į temą. Bet
koks apmaudas apėmė, kai pamačiau, kad jie jau dešimt dienų kaip iš galiojimo
išėjo. Nusprendėm nerizikuoti ir neprasidėti. Teko skaudančia širdim išmesti
visą dėžutę. Va čia pamoka, kad kaip senai babytei nereik nieko čėdyt. Mūsų
abiejų kambariokės miegojo. Tai teko kaip kokiom pelytėm tyliai pusryčiaut.
Geras vaizdelis buvo. Paskui nusprendėm, kad reik kalėdinės korespondencijos
pasiuntinėt. Kadangi kambaryje wirelessas išnyko tai susiradom vietelę
koridoriuje. Buvo šalta, tai apsitulojom šalikais ir megztiniais. Sėdim
mygtukus maigom. Pokšt atsidaro liftas ir daug žmonių išlenda. Nesupratau, kas
čia vyksta. Žiūrim viena moterytė iš administracijos ir dag dėdžių su kamerom
ir mikrofonais. Ta moterytė mano tikrą vardą prisiminusi pradėjo klausti ar
negalėtume pafilmuoti mano kambaryje. Tipo kaip užsieniečiai studentai Kalėdas
leidžia. Nelabai norėjau savo urvelį visai Kinijai parodyti, tai pasiteisinau,
kad kambarioke miega. Tai buvo gryna tiesa, mano miegančioji gražuolė Paisa
gali neįtikėtinai ilgai miegoti. Čia toks mongolų būdo bruožas. Tada moterytė
atrakino kitą, tuščią kambarį, mes ten su Anna pavaidinom kaip su teplepais
dirbam. Jie pafilmavo. Moterytė pakomentavo: „
他是立陶宛人“(ji lietuvė). Ir taip baigėsi mūsų kaip Šanchajaus tv
žvaigždžių karjera.

Tačiau mano vakaras buvo tikrai super. Ėjau vakarieniauti
su aieseciorais į turkų restoraną. Prisirijom kaip kiaulės. O kai prisirijom,
dar truputį parijom, išgėrėm turkiškos kavos ir atsiplėšę nuo kėdžių patraukėm
namo. Laiką praleidau labai šauniai. Tikros Kalėdos. Turkė, kuri jau labai
labai seniai gyvena Vokietijoje papasakojo, kaip jos mama apgaudinėja religingą
močiutę ir maitina kiaulienos faršu. Šiaip daug juokėmės daug šnekėjom. Ir
vakare atsigulus į lovą prieš užmigdama pagalvojau, kad Kalėdos buvo visai
smagios.

Kitą dieną reikėjo eiti į universitetą. Kadangi kažkada
patikrinau vieno korėjiečio anglų namų darbus tai jis atsidėkodamas pakvietė
pietų. Buvo niam niam. Korėjiečių maistas tikrai labai skanus.

Dar vienas dalykėlis. Netyčia įsivėliau organizuoti
naujųjų metų vakarėlį. Dalyviai: keliautojų klubas, grupiokai, aieseciorai ir
draugai ir draugų draugai ir net viena mokytoja ateis. Super. Tikiuosi viskas
pavyks gerai. Išnomovau ypatingą vietą. Kažkas panašaus į Europos parką, tik
kad ne miške. Ten Šanchajaus skulptūrų parkas. Senas nebeveikiantis plieno
fabrikas, o dabar modernaus meno muziejus. Pilna jaukių ir avangardinių
kavinukių, pamišusių skulptūrų (pavyzdžiui spalvotų žmogaus dydžio kojų, mašinų
iš plytų, vielinių kupranugarių ir raudonų didžiulių transformerių).  Vienos kavinės visą antrą aukštą užsisakėm.
Laukiam keturiasdešimt dalyvių. Bus žmonių iš visų žemynų.

Šiaip paskutinėm dienom pastebėjau visiem stogą rauna.
Visi ko tais pratrūksta problemas pasakoti. Aš irgi sulaukiau „įdomių“ žinių iš
namų pusės…tai su Ana išėjom pasivaikščioti vakare. Jos tėvai sužinojo apie
jos vienuolį ir atskrenda jos namo parsivaryt, ir aš gana sujaudinta savų
naujienų buvau. Tai labai greitai ėjom, labai rankom maskatavom, paskui
šokinėjom ir daug isteriškai juokėmės. Kai po valandos susiruošėm namo jau
jautėmės geriau. Išsikrovusios. Pakeliui Ana mane mokė visokių vokiškų posakių,
kad jei grįžčiau į Vokietiją, tai būčiau kieta. O aš ją mokiau lietuviškų
nesąmonių. Išsidirbinėjom išsidirbinėjom, staiga apsidairiau, ogi nebežinau kur
esam. Tamsu, vėlu, žemėlapio neturim, pinigai namie, mobilų irgi namie palikau.
Bet po valandos parsiradom namo. Dvi kinės palydėjo. Ne, nu aš amžinai kaip
kokią vėplų karalaitė. Net nebepasakosiu, kad valgykloje mane jau žino, nes
nuolat pamirštu pasiimti grąžą, belenkur skėtį palieku, knygas, mobilų,
pirštines, metro vietoj metro kortelės bandau praeiti su skalbimo mašinos
kreditų kortele, lifte pamirštu paspaust savo aukšto mygtuką ir ne ten
nuvažiuoju. Blogai pakabinu balkone rūbus tai ant žemės  nukrenta, susiterlioja ir vėl reik skalbt.
Išsitaškius aš kai kažikas…. Tokia tad dienos pabaiga….toks tai mano
gyvenimas. Komedija.

Geriausi linkėjimai.

Nežinau ar šiemet dar parašysiu…todėl visiem linkiu
įspūdingų naujųjų metų.

Jūsų Jogilė

Rodyk draugams

Komentarai (3)

  1. shiny:

    (((: hahahaha išsiblaškymai nerealiai prajuokino, bandžiau darbe garsiai neprunkšt bet vistiek kažkokie garsai pasklido.

    o tave jau rode per TV ar tik rodys? Kada čia kur galima pažiūrėt? Ar tu jauti kiek milijardų žmonių matys tave? Poor thing.. ((:

    kaip sekėsi tam parke naujus metus švest? nesugriuvo fabrikas?

  2. Anonymous:

    Jogile,uztikauta tavo bloga visishkai atsitiktinai, bet nesusilaikiau neperskaites viso- labai nuotykingas tavo gyvenimas…:)Sekmes!

  3. dreamerr:

    gaila, bet jau mėnesį nebėra naujų įrašų..

Rašyti komentarą