BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

AŠ GYVA!!!IR LABAI!!!!

Atsiprašau, už tai, kad taip ilgai ilgai nerašiau. Tačiau
gyvenimas pastarąjį mėnesį buvo tikrai įtemptas. Po Kalėdų prasidėjo egzaminų
sesija. Ir šiaip nuotaika ne per geriausia buvo. Oras atšalo, pradėjo snigti,
tokios pūgos paskutinį kartą tik prieš dvidešimt metų buvo. Be to visi
grupiokai pamažu pradėjo ruoštis važiuoti namo (dauguma mokėsi tik vien
semestrą). Aieseciečiai arba baigė savo stažuotes, arba išskrido atostogauti,
arba aplankyti namiškių. Kinai prieš savo naujuosius metus labai suaktyvėjo ir
kaip niekad varė mane iš proto. Man teko persijungti į mažų kaštų programą, nes
prieš kelionę reikėjo taupyti. Be to užkniso neturėti nei vienos laisvos
dienos, šiokiadieniais mokytis o savaitgaliais dirbti. Man dar pridėjo pora valandų.
Iš vienos pusės gerai, nes atlyginimas didesnis, iš kitos- laisvo laiko visai
nebelieka. Taigi likau viena tuščiame bendrabutyje. Prieš pat kelionę, nuo
padidintų darbo valandų mokykloje man dingo balsas, ko gyvenime nebuvo buvę.
Maniau nusišausiu su durų rankena. Bet ne viskas buvo taip blogai, gavau pirmos
vietos apdovanojimą ir garbės raštą iš universiteto už labai gerus rezultatus.
Mažiausias pažymys 95%. Dalyvavau Rotaracto pietuose, taip pat aieseco alumnų
susirinkime PriceWaterHouseCoopers kompanijoje. Susipažinau su labai daug
įdomių žmonių, iš viso pasaulio. Visi daug pasiekę, visi pilni idėjų ir planų.
Pasaulis mažas, o jame tiek daug įdomių dalykų.

 

O dabar aprašysiu savo ultrasuperturbohyperekstra kelionę.
Taigi apie viską nuo pradžių…

Lėktuvas iš Šanchajaus į Guangzhou buvo anksti ryte,
aštuntą valandą, kas reiškia, kad orouoste reikia būti 6, ir kas reiškia, kad
iš namų išvažiuoti reikia 5, o atsikelti 4. Bet visas smagumas, kad lauke buvo
pūgos, taksi kompanijos nedarė užsakymų, dėl nenuspėjamo oro sąlygų. Taigi su
trupučiu laimės vis tik nusigavau į oro uostą laiku. Mūsų kompanija buvo tokia:
Kristine, jos vaikystės draugė Suki (pilnas vardas Sukvinder), ką tik
atskridusi iš Kanados, Hann ir jo draugė Aityn, ir aš.

Nusileidus Guangzhou (Kinijos miestas pietuose, žymus tuo,
kad ten susitelkę daug gamyklų), nors jis ir piečiau, buvo labai šalta. Visų
pirma, kadangi visi buvom be pusryčių tai nuėjome į tradicinį kinų restoraną
papietauti. Paskui patraukėm į tradicinės medicinos turgų. Kuris kelionės gide
buvo pažymėtas kaip nerekomenduotina vieta. Jame buvo galima rasti visko,
skorpionų gyvačių, vėžlienos, neaiškių paukščių, šunų, stebuklingų šaknelių ir
žolelių, didelių skruzdėlių, briedžių galvų, kitokių galvų, visokių odų ir
kailių, kaulų, miltukų, skysčių ir dar belenko. Ko tik nori. Bandėme surasti
beždžionių, nes žinojome, kad čia jas pardavinėja, bet niekas nenorėjo mum
sakyti kur tiksliai tos beždžionės yra. Kažkokia slapta bendruomenė. Kai jau
nebegalėjome pakęsti kvapų mišinio, įkyrių žvilgsnių ir  komentarų, ir kai neradome savo beždžionių, pasukome
garsiosios Guangzhou salos link. Kur buvo daug istorinių pastatų, skulptūrų ir
Starbucks coffeeshop (beje, Hann po kiek laiko pasakė, kad vienas vyras mus
visą laiką sekė nuo magiško turgaus, bet kai Starbuckse praleidom pora valandų,
jis mūsų nebesulaukė). Paskui pasivaikščiojome po senamiestį, aplankėme visas
žymias vietas, pavakarieniavome, pasidūkom KTV (karaokė) ir pagrįžom į
viešbutį. Mano balsas buvo kaip roboto policininko (jei dar prisimenate tokį
serialą), be to vietom trūkinėjo ir dar prasidėjo sloga ir išvis jaučiausi kaip
kokia musė su tapke pritrėkšta. Hann man padėjo nusipirkti kiniškos medicinos,
kuri buvo pagaminta iš beždžionės ausų (taip rašė etiketėje). Pavartojus, į vakarą
situacija tik pablogėjo, pakilo temperatūra ir išvis negerulis jamė. Pradėjom
juokauti, kad kai atsikelsiu balso visai nebeturėsiu o kai jis atsiras tai
kalbėsiu tik kiniškai. Ačiū Dievui taip neatsitiko. Ryte atsikėlusi pati
nustebau, kad jaučiuosi šimtą milijonų kartų geriau, o balsas daug aiškesnis.
Taigi vistik beždžionės ausys suveikė. Taigi tądien aplankėme seną
imperatoriaus mauzoliejų, kuris buvo atrastas visai netikėtai statant fabriką.
Buvo įdomu. Tada sėdome į autobusą ir po trijų valandų pasiekėme Honkongą.

Man vizos nereikėjo, bet migracijoje užtrukau ilgiau nei
kiti, nes Lietuviškas pasas pareigūnams pasirodė mistinis, o pati šalis
neaiški. Galiausiai viskas baigėsi gerai ir mane praleido. Visų pirma turiu
pasakyti, kad Honkongas nuostabi vieta. Jau nuo pirmų minučių jauti kažkokią
užburiančią energiją. Nieko panašaus su Kinija. Nieko. Žmonės kitokie, veidai
kitokie, kvapai kitokie, tempas kitas, nuotaika kita, garsai kiti. Viskas
nuostabu. Pirma patraukėme į savo hostelį. Jis vadinos Kaloon. Įdomus toks
pavadinimas. Administracijoje sukėlėme didelį skandalą, nes mum nepatiko mūsų
kambariai. Kaip žinia, Honkonge gyvenamasis plotas labai brangus ir erdvė labai
ribota. Visi kambariukai neįtikėtinai maži. Telpa lova. Ir daugiau niekas netelpa.
Čia aš neperdedu. Išsireikalavome šeimyninio penkiaviečio kambario, bet už jį
daug plėšė. Kristine pavirto į žvėrį ir įsivėlė į labai aršią diskusiją su
savininke. Kiti gyventojai apspito pasižiūrėti kas darosi. Visiem labai įdomu
buvo. Pradėjo mums linkėti sėkmės ir tapšnoti per pečius, kad gerai varom.
Galiausiai gavom tokį kambarį, kokio norėjom ir už tokią kainą, kokios norėjom.
Ir pagarsėjom per visą hostelį. Tą patį vakarą šventėm Hann 29-ąjį gimtadienį.
Valgėm suši. Kadangi suši brangus ir po jo vis tiek jautėmės alkani, tai
prisibaigėm Mcdonalde. Pasivaikščiojom po miestą ir grįžom miegot. Kitą dieną
pirmiausia patraukėm aplankyti Viktorijos viršūnės, nuo kurios vaizdas turėjo
būti daugiau nei fantastiškas. Kabeliniu keltuku persikėlėme į vieną salą. Buvo
didelis rūkas, nieko nesimatė aplinkui ir atrodė, kad sklendžiame nežemiškoje
erdvėje. Kristine galvojo, kad mirsim. Bet nemirėm. Kai tik ten atsidūrėme,
paaiškėjo, kad tai ne Viktorijos viršūnė, šiaip, kita viršūnė. Ot mes
asilėliai. Šiaip ar taip ten buvo daug įdomybių. Aplankėme Big Budha skulptūrą,
kuri buvo milžiniška ir įspūdinga, rūke visa vieta atrodė mistinė ir
paslaptinga. Nusipirkome mielas vilnones kepures ir papietavome vietiniame
kaimelyje. Kai leidomės keltuvu atgal į Honkongą, tai dainavom savo šalies
himnus. Bet Suki nusprendė, kad kažkaip negeri dainuoti himną keltuve. Tai
nustojom. Vakarop pasiekėme tikrąją Viktorijos viršūnę. Buvo jau sutemę ir
negaliu žodžiais nupasakoti, koks vaizdas atsivėrė. Žėrintis Honkongas,
atsispindintis vandenyje. Gyvenime nemačiau tokio vaizdo. Tikras urbanistinis
stebuklas. Apsižavėję patraukėme į vieną specialią barų gatvę. Mmm….pilna
žmonių, daugiausiai expatriatai, dirbantys čia, ore gali užuosti brangių
kvepalų kvapą. Visi šnekučiuojasi geria alų, rūko, juokiasi. Labai sunku
apibūdinti Honkongą. Man ten labai labai patiko. Modernus miestas, turinti savo
veidą. Tačiau tai nėra tik plieno, cemento ir stiklo mišinys. Honkongas turi
kažką ypatingo. Honkongas turi savo dvasią. Pulsuojančią ir tviskančią raudona
bei pilka spalva. Raudona atspindi visą naktinį gyvenimą ir visas „kvepiančio
uosto“ (hong kongas (angl.)-
香港-xiang gang (kin.)-kveliantis uostas (lt.)) pramogas, o
pilka, kaip ir pridera, finansų sostinei- oficialius finansininkų-analitikų
kostiumus. Šanchajui toli toli iki Honkongo… norėčiau vieną dieną
pasistažuoti Honkonge. Tikiu, kad taip ir bus. Kitą dieną aplankėme ilgiausią
pasaulyje kabantį tiltą, kuris užgniaužė kvapą. Ir dar daug kitų įdomybių,
kuriom aprašyti prireiktų daug daug laiko. Oj, dar vienas pokštas. Honkonge
prie mūsų prisijungė gabriel (meksikietis stažuotojas). O Suki tuo metu
išvažiavo susitikti su savo universiteto draugu, kuris dabar dirba Honkonge.
Dar po pusvalandžio turėjo atskristi gabriel draugas is Meksiko. Baigėsi tuo,
kad lėktuvas nusileido, bet draugo nebuvo. Hann su Gabriel pusę nakties
pralaukė, bet jis nepasirodė. Apniko juodžiausios mintys, bet paskui paaiškėjo,
kad jis nespėjo persėsti ir dabar yra Vašingtono oro uoste. Tada niekaip
nesulaukėm Suki. Ji pasiklydo. Taksi nuvežė ją į kitą tokio pat pavadinimo
hostelį. Galiausiai Hann išėjo jos ieškoti ir radęs parvedė namo. Va taip ir
maskatavomės.

Po keturių dienų mes trys merginos, Kristine, Suki ir aš
susiruošėm keltu plaukti į Macau. Tai buvusi Portugalijos kolonija, UNESCO
saugoma vieta, su išskirtine portugališko stiliaus architektūra. Dabar Macau,
kaip ir Honkongas yra Kinijos autonominės teritorijos. Macau garsus ne tik savo
architektūra, išskirtine virtuve, bet ir savo kazino. Macau kazino uždirba daugiau
pelno nei LasVegaso kazino. Tuo sunku patikėti, bet tai tiesa. Kadangi Kinijoje
lošimai yra nelegalūs, tai visi plaukia į Macau ir išleidžia ten krūvas pinigų.
Bet dabar dar grįškime prie pačios kelionės į šią vietą. Taigi. Nusipirkome
kelto bilietus (šį kart tai laivas). Buvo likę pusantros valandos iki išvykimo.
Pamačiusios uoste savo mėgstamiausią vietą pasaulyje, Starbucks coffee shop
nusprendėme prastumti laiką ten. Kas nutinka, kai: 3 mergaitė+3 puodai kavos su
pienu+ 3 šmotai pyrago+ ∞ šnekos. Ogi nutinka tas, kad pražiopsom keltą. Be
jokių abejonių mes nesveikos. Taigi tenka pameluoti, kad viena mūsų susiblogavo
tualete ir todėl nespėjom į keltą. Bilietus pakeičia nemokamai. Palaukiam dar
valandą ir vistik laiku susėdam į keltą. Kelte kažkokios moteriškės atlikinėjo
įvairias apklausas. Apklausė Kristine, apklausė Suki, bet manęs neapklausė. Kai
pasakiau iš kur esu, jos užjaučiamai į mane pažiūrėjo, patapšnojo per petį ir
sako: „oh, sorry, Lithuania is not our target market, we don‘t need to survey you“.
Nu jo……… nebeturėjau komentarų. Mergos juokėsi net už pilvų susiėmusios.

Kai jau susiradom savo vietas, tai Kristine užsimanė
šokolado (ji kažkodėl galvojo, kad yra alergiška šokoladui ir penkiolika metų
net neėmė jo į burną, bet kelionės metu vis tik paaiškėjo, kad ji vis tik nėra
alergiška šokoladui, tai stengėsi atsigriebti už penkiolika metų). Keltuvo
bufete šokolado nebuvo. Pradėjom plaukti. Buvo didelės bangos ir neužilgo
pasijutom labai blogai. Ypač aš. Gyvenime dar taip nesijaučiau. Bet kažkodėl
prieš patį piką išsprūdo:“ Kristine, tai ar dabar nori savo šokolado?“.
Pradėjom juoktis ir nuo juoko ir minties apie šokoladą pasidarė dar blogiau. Aš
buvau kažkur tarp žemės ir dangaus ir kvėpavau giliai giliai. Bet prisimenu,
kad dar girdėjau Kristine sakant: „we gonna die, we gonna die, ohh Jesus, we
gonna die“. Ir suki atsakančią: „shut up you jackass“. Tai buvo ilgiausios dvi
valandos mano gyvenime. Neperdedant taip bloga gyvenime dar nebuvo.
Nusprendžiau, kad niekada gyvenime nebeplauksiu laivu. Macau nuotykiai tik
prasidėjo. Visų pirma iš autobuso išlipom ne toj stotelėj ir atsidūrėm kitam
gale salos. Tikrai toli. Kai vargais negalais susiradom viešbutį ir apsiraminom,
patraukėm į miestą. Jau buvo tamsu. Viskas atrodė labai romantiškai ir gražiai,
bet mane vis dar maloniai pykino. Šiaip Macau nereali vieta. Jausmas toks, kad
esi kažkokiame svajonių miestelyje, Europoje. Portugalai žino kaip sutvarkyti
visus reikalus. Malonus atotrūkis nuo Azijos. Gražios bažnyčios, siauros
gatvelės, grindinio mozaikos, grakštūs gatvių žibintai, subtilūs fontanai ir
jūros kvapas. Beje, Makajiečiai labai įdomūs žmonės. Įsivaizduokite kinų,
portugalų ir senųjų makajiečių mišinį. Dar tą vakarą buvo Kristine 23 gimtadienis.
Susiradom labai jaukią kavinukę. O aš padariau gyvenimo klaidą ir užsisakiau
jūros gėrybių. Istorija apie tolimesnius įvykius mano skrandyje nutyli. Galų
gale pasijutau geriau. Ir visos trys jau beveik laimingos nužygiavome aplankyti
garsiųjų Macau kazino. Oi vaikyti kokia ten prabanga. Pirmame kazino pastatėme
ant 23
-čio
numerio, bet nieko neišlošėme. Tada susiruošėm į kitą kazino. Dievaži, net
neplanavau lošti. Visada maniau, kad nesu azartiška, be to buvo gaila pinigų.
Bet kažkaip neįdomu buvo stebėti, kaip lošia Kristine ir Suki. Tai nusipirkau
žetonų už mažiausią galimą sumą, už 20 Hongkongo dolerių. Pirmu kartu išlošiau
penkiasdešimt dolerių. Labai nudžiugau ir patraukiau prie kitų lošimų. O tada
taip prasilošiau, kad liko tik trys doleriai. Nusprendžiau, kad nebėra nieko ko
prarast, tai tuos paskutinius tris sumečiau į lošimų automatą ir paspaudžiau
atsitiktinį mygtuką net neskaitydama taisyklių. Na ir ką manote…išlošiau 90
dolerių. Nusprendžiau daugiau nebelošti ir išsigryninau čekį. Supratau vieną
dalyką, vis tik aš mėgstu azartinius žaidimus ir geriau man nuo kazino laikytis
toli. Grįžome namo, pamiegojom pora valandų ir tada nuvažiavom į oro uostą.
Mūsų laukė skrydis į Singapūrą. Juokingiausia, kad orouoste, kai tikrino metalo
detektoriumi, man jis nečirškė, bet pareigūnas vis tiek liepė nusivilkti
striukę, tada nusivilkti megztinį. Kol likau tik su berankove palaidinuke. Kai
tuo tarpu Suki praėjo su paltu ir niekas nieko. Nusipirkom milžinišką gabalą
brangaus Milkos šokolado ir sutaršėm jį. Po keturių valandų skrydžio pasiekėme
Singapūrą. Pareigūnams šį kart turėjau nupasakoti, kur yra Lietuva, nes jie net
neįsivaizdavo kuriam žemyne. Šiaip ar taip buvo malonu pagaliau pasiekti šiltus
kraštus, kur temperatūrą 30 laipsnių ir nereikia jokių striukių anei šiltų
megztinių. Mus pasitiko Hann. Apsistojome jo tėvų namuose. Ką galiu pasakyti
apie Singapūra. Švaru, tvarkinga, daug medžių ir žalumos, visi kalba angliškai
(čia Singapūro oficiali kalba), visi laaaaaaaabai mandagūs ir paslaugūs. Viskas
idealu. Viskas tobula. Viskas organizuota. Kažkodėl pajutau kažkokį panašumą į
Šveicariją. Beje, mandagumo paslaptis ta, kad vaikai mokyklose turi „gero
piliečio“ pamokas. Juos ten moko būti gerais. Pasijutom labai keistai, mes
tokios pajodžargos su savo juoduoju humoru…o singapūriečiai mum tikrai per
geri. Tarsi būtumėm ne savo vietoje. Tikriausiai po kiek laiko Singapūre nuo to
visuotinio gėrio norėtųsi klykti. Nusprendėm, kad „liūto sala“ (tai žodžio
Singapūras reikšmė) puiki vieta tokiam planui: eating-shopping-shopping-eating.
Singapūras buvo labiausiai atpalaiduojanti dalis. Plaukiojome mažu kateriuku
miesto centre esančioje upėje, valgėme indišką maistą (čia labai didelė indų
bendruomenė), aplankėme vieną salą, kurioje yra piečiausias Azijos taškas,
nuostabūs paplūdimiai ir kitokių įdomybių. Juokėmės iš ženklo mašinų stovėjimo
aikštelėje. Jis perspėja, kad niekas neatsako už ten paliktas mašinas, nes ten
daug povų, kurie poravimosi metu gali padaryti žalą automobiliams. Pradurti
padangas ir t.t. ir ištikrųjų, matėme vieną povą baksnojantį mašinos dureles. Šiaip
Singapūro centras tikrai graži vieta…Clarck prieplauka, turi savo šarmo. Be
to yra toks out door kavinių ir barų pasažas. Daugiau ten nieko ir nerasi. Bet
savotiškai įdomu. Viename bare, kuris vadinosi „clinic“ (vietoj kėdžių jie
sustatę invalido vėžimėlius, ligoninės lovas, vietoj šviestuvų rentgeno lempas,
kaikuriuos gėrimus lašina iš lašelinės) išgėrėme firminio Singapūro kokteilio.
Dar aplankėme china town ir small India. Kur eilinį kartą prisivalgėm iki
sąmonės netekimo. Vienas indas man pasakė: „žinai, kinų, indų ir lietuvių pilna
visur. Visi mes jaučiam kur gerai ir kaip tarakonai ten ir bėgam“. Iš esmės
negalėjau nesutikti. Įdomus faktas, Singapūre yra nemaža lietuvių bendruomenė.
Hann tėvų kaimynystėje gyveno vien lietuvė studentė, kuri pagarsėjo savo
bulviniais blynais ir vakarėliais. Visi ją žinojo. Bet ji išvažiavo pora dienų
prieš mums atskrendant. O gaila…butų buvę įdomu ją susitikti. Aj, dar šis
tas, lankėmės vienoje mečetėje. Ir įsivėlėme į labai karštą religinę diskusiją
su gidu musulmonu. Kristine pagal zodiaką avinas, o aš jautis. Abi raguotos.
Tai įsivaizduokit kas dėjosi. Buvo įdomu, nes Hann yra budistas, Suki- sikė
(jos tėvai Kanados indai), Kristine- anglosaksė, o aš katalikė. O musulmonas mums
bandė „atverti akis“. Galiausiai diskusija pakrypo tokia linkme: musulmonas
tvirtino, kad religija yra knyga, nes iš jos mes galime skaityti dievo žodį, ir
kad dievas yra danguje, o jo žinios yra visur. Aš tvirtinau, kad religija yra
daugiau nei vien knyga, kad tai yra tikėjimas, o dievas yra visur, o ne vien
danguje, nes kiekviena dalelė žemėje yra jo sukurta, ir kad jos visos turi
dievišką atspindį. Tada netikėtai į mečetę įėjo Aityn…pastaba: su mini sijonu
ir berankove palaidinuke ir… batais. O mes buvom uždangstytos išsinuomotomis
skarom. Vos laikėmės nesusijuokę, nes musulmonas vos nemirė. Galiausiai Hann
ištempė mane ir Kristine iš mečetės, nes diskusija darėsi labai karšta. Mes
nesipykom, buvom pagarbūs, bet tokios diskusijos sudėtingos.

Iš Singapūro traukiniu patraukėme į KualaLampūrą
(Malaizija). Ech….naktis traukinyje buvo ilga. Mum nebeliko gultų, teko
sėdėti kėdėse, be to prietranka mašinistas ar dar kas iš įgulos atsuko
kondicionierių visu galingumu, tai taip sušalom, kad net su striuke iš šalčio
negalėjau užmigti. Kai kažkur vidurnaktį kirtome sieną, pilnas traukinys
prisirinko kažkokių juodaodžių, tokių labai vargingai atrodančių. Jie pradėjo
mus baksnoti ir neduoti ramybės, nes buvom vienos iš nedaugelio traukinyje
esančių užsieniečių. Jauku nebuvo… labai apgailėtina kelionė traukiniu…
pasiekus KualaLampurą jautėmės vehhh. Po dušo ir stiprios arbatos išsiruošėme į
miestą. Aplankėm Petrona bokštus, aukščiausiu bokštus dvynius pasaulyje, tada
turizmo centre užsisakėme ekskursiją po miestą. Pamatėm visas vietines
įžymybės, rūmus ir t.t. be to lankėmės vietiniame šokolado fabrike. Tiesa
sakant visas turas labai nesužavėjo. Vakare patraukėme į susitikima su viena
ponia iš keliautojų klubo. Jai penkiasdešimt trys metai. Ji pamišusi
keliautoja. Pavaišimo mus malaizietiška vakarienę, aprodė savo namus (įdomi
patirtis, įdomi moteriškė, įdomi jos troba). Ji turi septynis vaikus, bet
neturi vyro. Dar turi daug kačių, žiurkėnų, žuvų ir dar visokių gyvių. Be to
visur pilna jos kelionių nuotraukų, pavyzdžiui: piramidės ir ponia Elma (toks
jos vardas), tadž mahalas ir ponia Elma, dar kokia įžymi vieta ir ponia Elma.
Ir niekur nesimoto jos vaikų foto. Jie visi susigūžę pakampėm vaikščiojo.
Ech…super moteriškaitė. Tada ji ir jos ką tik baigęs medicinos studijas
jaunas draugas mus nuvežė į ypatingą vietą, kur stovi karaliaus rūmai
(Malaizija yra demokratinė respublika, bet turi devynias karalystes, devynis
karalius ir viena viršiausią karalių), mileniumo bokštas, nuostabiai graži
mečetė, ir dar daug ministrų rūmų. Buvo nepakartojama. Be to, truputį daugiau
sužinojom apie islamą ir Malaizijiečių papročius. Kitą dieną turėjom keliauti į
vieną įspūdingą salą su senoviniu kaimu ir džiunglėm. Bet gidas mus išprašė iš
autobuso, nes anot jo nebūtumėm spėjusios į lėktuvą. Nors laiko pagal viską
buvo daugiau nei reik, jis nenorėjo rizikuoti. Tada buvo pati nuobodžiausia
visos kelionės diena, nes Kuala Lumpure nebebuvo ką veikti. Net turizmo biuras
neturėjo ką pasiūlyti. Taigi prasimalėm, Petronos bokštuose, pasižiūrėjom
filmą, užlipom ant Petronos bokšto tiltelio, valgėm malaizijietišką maistą, dvi
valandas praleidom knygyne, nusipirkau Haruki Murakami knygą. Ir galiausiai
patraukėm į oro uostą. Skrydį į Bankoką atidėjo trim valandom. Kristine
sužvėrėjo ir nuėjo aiškintis su administracija. Jie kaip kompensaciją už
laukimą mums pasiūlė ryžių ir mineralinio vandens. Pagal taisykles prieš
check-in‘ą mum turėjo pasiūlyti pasikeisti bilietus į ankstesnį skrydį. Kuris
buvo po valandos. Bet jie to nepadarė. Maniau, kad Kristine sudraskys gyvą tą
administratorių. Prasidėjo įsodinimas, o ji vis dar labai įnirtingai ant jo
šaukė. Mes paėmėm jos kuprinę, išėjom į lauką ir pasukom link lėktuvo. Jau
lipom trapu ir labai jaudinomės, kad ji nespės, bet ji atbėgo paskutinę minutę,
prieš pakeliant trapą. Pažadėjo, kad dabar nebepaliks šių oro linijų ramybėje
ir siųs nusiskundimo laiškus kol jie kompensuos viską arba kol ji ji pati mirs.
Bankoką pasiekėme pirmą nakties. Mūsų nenorėjo praleisti pro migraciją, nes
viešbučio rezervacija buvo atšaukta, pagal viską, jau buvo po vidurnakčio, kita
diena. Ir mes nebegalėjome parašyti savo viešbučio adreso, nes paprasčiausiai
jo nebeturėjom. O Tailande būtinai turi nurodyti adresą, kur apsistoji. Nu
šakės. Žinojom, kad negalime per daug ginčytis, nes išvis nepraleis. Viskas
baigėsi tuo, kad turėjome užsisakyti nauja kambarį. Laisvos vietos buvo likę
tik Bankoko centre, ir tik deluxe kambariai. Skaudu net rašyti, kiek suplojome
už viešbutį. Taigi mus praleido. Ir nusikamavusios pasiekėme viešbutį. Beje,
taksi irgi gerai nuplėšė. Atsisakė jungti taksometrą, ir kainą pasakė tokią,
kokios norėjo, o daugiau taksi, ar kitokių transporto priemonių antrą valandą
nakties nebuvo.

Šiaip Bankokas yra nepakartojama vieta, tailandiečiai
super žmonės. Tikriausiai linksmesni net nei olandai….man labai patiko. Bet
apie Bankoką parašysiu truputėlį vėliau, nes tiek pripyliau, kad jau net pačiai
tingisi viską perskaityti antrą kartą ir patikrinti klaidas.

Dabar eisiu kaikur papietauti. Nusipirkti lipnios
juostelės (turiu miiiiiiilžinišką pasaulio žemėlapį, per ketvirtadalį sienos,
noriu pasikabinti), tada dar noriu nueiti į Starbucksą, kur yra geras bevielis
ryšys. Sutvarkysiu užsikimšusią pašto dėžutę, išgersiu kavos ir suvartosiu
pyrago gabalą. Dabar groja Smorigino „o pažadėtam kvartale“, skaičiuoju, kiek
daug žmonių, kuriems turiu parašyti ir kiek darbų laukia…ir gyvenimas gražus,
nors ir be galo keistas.

Visiems dideli linkėjimai.

 

Norėčiau Jums padruskės kaikada parodyti Bankoką. Esu
tikra Jums ten labai patiktų.

Bučkis.

 

P.S.

Turiu naują pravardę: „Lithuania“. Kažkodėl visiem buvo
labai juokingi mano nesveiki pokštai.ir šiaip kažkaip niekad neatkreipiau
dėmesio, bet kai kalbu vartoju daug patarlių ir visokių posakių, išsireiškimų.
Išversti į anglų kalbą jie labai juokingai skamba. Daugelis jų buvo kelionės
vinis. Kanadietės skundėsi, kad pradėjo kalbėti su lietuvišku akcentu (nors aš
iki šiol šventai tikiu, kad beveik neturiu akcento, niekas be native speakers
jo nepastebi), dar visus primokiau visokių lietuviškų žodžių. Ir šiaip dabar
visi keliones draugai nori aplankyti Lietuvą. Nes mano, kad mes visi ten tokie
aparatai kaip aš.

 

 

Jūsų Jogilė keliauninkė.

Rodyk draugams