BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

kramtuškė ir mėšlungis

你们好!

Šiandien rašysiu trumpai. Tiesiog įdomi ir keista diena. Jaučiuosi
nei gerai nei blogai nei linksma nei liūdna. Sėdžiu univere, nes čia puikus
wirelessas, o mano kambaryje dienom jis ko tais streikuoja. Išgėriau kaušą
kavos su pienu, kurią čia Kinijoje reiktų vadinti pienu su kava. Klausau „Too
dumb to die“ dainos „Cambodian
70‘s pop“ Taigi. Vakar nusipirkau  naujus batus vienoj botique. Nepigu, bet bent
jau davė garantiją ir labai gražiai supakavo. Šiandien kai ėjau į universitetą
tai jaučiausi labai graži su naujais batukais, ryškiai elektriniu megztuku ir
salotiniu šaliku. Kaip mėtinis saldainis. Bet nors ir skamba kaip gana akį
rėžiantis derinys, pagal Kinijos madas čia dar labai konservatyvu. Kai užlipau
iki antro aukšto pajutau, kad mano padai kotais limpa. Pasižiūriu žemyn, ogi su
savo gražiosiom kurpaitėm įsilipau į rožinę kramtuškę. Tokį nemažą gabalą. Išsimakojo
visas bato šonas. Susinervinau, ir nors smarkiai gramdžiau, tačiau žymės vis
tiek liko. Ot tie nevalos azijiečiai, kad juos kur galas, ir tikiuosi, kad kada
spjautų prieš vėją ir apsispjautų. Tada per klausymo paskaitą buvo labai
nuobodu. Todėl plepėjom su Arnaud, jis pasakojo apie savo močiutę, kuri
pergyveno du pasaulinius karus, gimė 1903m. ir mirė sulaukusi šimto dviejų metų.
Kai jai buvo devyniasdešimt aštuoneri, vieną popietę ji plepėjo su Arnaud, staiga
pasižiūrėjo į savo ranką ir pasakė: „Žinai, niekad nepastebėjau, kad mano mažasis
pirštas toks mažas…“. neblogos įžvalgos sulaukus devyniasdešimt aštuonerių. Tada
mes su Arnaud pradėjom po stalu daryti visokius triukus su pirštais, ir mano mažąjį
pirštą sutraukė mėšlungis. Arnaud labai juokėsi, aš susinervinau ir per garsiai
liepiau jam užsičiaupti. Tai išgirdo visa klasė ir tada dar smarkiau juoktis
pradėjo. Dabar mus vadina „diplomatais“, nes kai mes kalbam tai amžiais ginčijamės
iki negalėjimo.

Vakar pasielgiau kaip tikra save gerbianti kinė ir
nusipirkau pižamą. Negaliu patikėti, jos ir dabar dar, lapkričio mėnesį su
pižamom gatvėm vaikšto. Aišku, kadangi niekada nebūsiu tikra kinė tai ir mano
pižama su trūkumais, ant jos nepavaizduotas snoopy dog, hallo kitty ir kiti man
nežinomi herojai. Lyrinis intarpas, ką tik vienas korėjietis sėdintis nuo manęs
per keturis metrus garsiai garsiai pagadino orą. Taigi, toliau apie pižamą. Mano
pižama labai Kalėdinė. Ryškiai raudona ir languota. Smelks like Christmas…

Gerai. Baigiam ryšį. Reik eit ruoštis rytojaus pamokoms.
NENORIU RYT Į DARBĄ…..
!!!

 

Rodyk draugams

too dumb to die

O taip. Sustabdykit pasaulį, išlipsiu. Čia taip sako
lietuvių liaudies išmintis. Tačiau tempas Šanchajuje toks greitas, o laikas
taip skrieja, kad man kaip tik tai ir tesinori pasakyti.

Taigi ilgai neplepėjus prie reikalu. Kadangi esu visiška kvaiša
ir pamirštu įkelti tam tikrus svarbius dalykus į blogą, tai dabar įdėsiu
skaičių pavyzdžius. Niekuo daug tie skaičiai nesiskiria, tačiau ot kinai
rupūžės apsimeta, kad nesupranta.

 

O dabar apie mano mažus nuotykius. Praeita šeštadieni buvau
vakarieniauti pas tą draugą kinę, apie kurią minėjau. Buvo labai smagu. Ji visa
ne tokia kaip kiti kinai. Daug reiškia tarptautinis išsilavinimas ir darbas tarpkultūrinėje
aplinkoje. Ji ir jos draugė pasakojo, kad darbas kinų kompanijoje ir toje,
kurioje jos dirba absoliučiai skirtingas. Pavyzdžiui kai dirbi tarp kinų, tai
ir po darbo visi labai smagiai bendrauja, o darbo metu neturi problemų
pasikalbėti ne tik apie darbą, bet ir šiaip apie asmeninius reikalus. Visi kaip
viena šeima. O tarp europiečių tai tik darbas, mandagus dalykiškas bendravimas
ir nuolatinės varžybos. Labai juokėmės kai pasakojo, kad studijų metais turėjo
tokias pamokas, kaip valgyti vakarietišką maistą ir kaip dalyvauti vakariečių
vakarėliuose. Sakė sunkiausia valgyti „tuos itališkus nūdlus“ su šakute. Dar
vienas pokštas, kurį pasakojo: jei tu kinui ar kinei pasakai komplimentą, jie
visada turi atsakyti, kad tai netiesa ir t.t. ir t.t. jie turi būti kuklūs. Taigi
vienas užsienietis vienam kinui pasakė, kad jo žmona labai graži. O kiniškai
reikia atsakyti: na li na li ( tai reiškia: na ką jūs, visai ne). Tačiau
klausimas „kur“ irgi skamba na li. Tik truputi kitokie tonai. Taigi užsienietis
pamanė, kad kinas klausia, kuri tiksliai vieta, jo žmonoje tokia graži ir
pradėjo susinepatoginęs atsakinėti: „ visur, visur“. O dabar laikykitės. Papasakosiu,
ko valgiau. Kaip aperityvas buvo patiekta visokių įdomių vaisių ir…vištos
kojos. Taigi. Valgiau vištos koją, tokią su nagais net. Įsivaizduokit kai
atrodo. Tiesiog tokia nukirsta koja ir išvirta. Iš pradžių baisu buvo net artyn
prie burnos pritraukti, bet vis tik pasiryžau ir dabar kol kas esu gyva. Taip pat
ragavau lotoso. Ten tokia dalis, kuri yra prie pat šaknų. Skonis truputį
panašus į bulvės, bet labai saldu. Ir tikrai skanu. Na aišku daug ten buvo
maisto. Kai ir kinams įprasta. Tai namo parsiridenom.

 

Mokykoje gavau savo pirmąjį atlyginimą. Tai nusipirkau
keletą daiktų. Vienas iš jų buvo batai. Juos pirkau iš pažiūros geroje
parduotuvėje. Šiandien antra diena kaip nešioju, o jau padai atsiklijavo. Eina sau.
Tikrai made in china. Todėl šiandien eisiu į europietišką parduotuvę,
tikriausiai labai daug sumokėsiu, bet nusipirksiu batus kurie skirti
vaikščioti, o ne į juos žiūrėti. Dar buvau nusitrenkusi su Anna (naujoke) į tą
fake market turgu, kur galima derėtis. Ir dviem šviesiaplaukėm vienom ten eiti
buvo didelė klaida. Net neįsivaizduojate, kaip mus ten užpuolė. Beveik tikra ta
žodžio prasme. „užeikite į mūsų skyrių“, „pirkit pas mus“, „iš kur jūs“, „einam
su mumis, mūsų prekės geriausios“. Jei tik būtų šūkavę pavymui būtų dar nieko
tokio, bet jie čiupdavo už rankų, už pečių, neleisdavo praeiti, bėgdavo iš
paskos, laukdavo koridoriuje, kol išeisim iš vieno skyriaus, kad galėtų
nusivilioti į kitą. Siaubas. Be to kai buvom dvi šviesiaplaukės europietės, ir
abi natūralios odos striukytėm jie pagalvojo, kad esam apšalusios pinigais ir nesileisdavo
į derybas dėl kainos. Kai užkeldavo kokią nerealią. Pirmą kartą kai ten buvau, nors
ir sugebėjau mažiau šnekėti, bet buvo paprasčiau. Šį kart jie net nesileisdavo
į derybas. Šiaip ar taip nusipirkau du megztukus. Vieną nusiderėjau nuo 150 iki
50, o kitą nuo 130 iki 55. Nors būtų buvę galima nusipirkti už dar pigiau. Geriausia
buvo, kad savo striukę sugrūdau į kuprinę, kad ji klaidingo įspūdžio apie
turtingas užsienietes nedarytų, ir pasakodavau istorijas, kad labai daug
prisipirkau, net kuprinė išsipūtusi, daugiau nebeturiu pinigų. Taigi arba jie
man parduoda už tiek kiek turiu, arba einu namo nieko nenusipirkusi. O kadangi
kinui norisi paimti visus pinigus, kad ir nedaug jų, tai jie negalėdavo mūsų
paleisti ir parduodavo už tiek kiek sakydavom. Tik kartą netyčia iš piniginės
pasimatė kiti banknotai. Tai pardavėja papyko, o aš čiupau savo pirkinį,
išsišiepiau ir pasakiau kažką tokio kaip: „aaaa…mm…. tai gal ir ate…“.
Paskui labai juokėmės. Nusipirkau vieną palaidinę, kuri yra Calin Klein. Nene. Klaidą
rašydama ne aš padariau. Taip pat burberries šalikėlį, kuris pagal etiketę
pagamintas Anglijoje, ir yra iš
100% kašmyro. Kas tikrų tikriausias melas. Prieš tai į tą stebuklingą
vietą grūdomės autobusu. Kadangi tai buvo senas autobusas ir stotelių niekas
nesako nei kiniškai nei angliškai tai teko pasikliauti vidiniu jausmu, kurioje
stotelėje reikia lipti. Kai išlipom, aš prisiminiau, kad esame kažkur netoli,
bet kaip tiksliai iki ten nueiti nelabai. Taigi pasiklausiau gatvėje kelio. Taip
stengiausi viską tiksliai sakyti ir tikrai suprantamai, gerai jau gerai, ne
tobulai, bet tikrai suprantamai. O ta mergina, kurios klausiau pasižiūrėjo į
mane kaip į debilę ir angliškai atsakė: „I don‘t know, just yesterday I came
here from Hangzhou (čia toks kitas kinijos miestas, kur Gediminas mokosi)“. Nu jo.
Gera situacija.

Aj prisiminiau. Mokykloje vienas vaikas priėjo prie manęs ir
paklausė: „Excuse me, are you Barbie doll?“ net nebežinau, ką ir atsakyti…
gal tik tiek, kad iš mano masės išeitų dvi barbės.

Vakar mokytoja manęs paklausė ar negalėčiau savo kalbos iš
konkurso nunešti į universiteto ofisą. Jie nori mano kalbą kažkur publikuoti,
nes mano, kad ji labai įdomi. Tai labai malonu. Apsidžiaugiau ir šiandien
nunešiau ją ten. Kadangi tos darbuotojos, kuriai turėjau paduoti neradau, tai
perdaviau kitam tam pačiam kabinete sėdinčiam darbuotojui. Taip stengiausi
viską pasakyti kiniškai, o jis pajamė ir išsišiepęs man viską angliškai atsakė.
Net neįdomu. Paskui reikės paklausti kur jie tą kalbą nori publikuoti. Tikriausiai
kokiam mokyklos lankstinuke, kurį jei ir pamatys daugiau nei penkti žmonės tai
tikrai niekas nesivargins skaityti kalbos, visas 5 minutes. Šiaip ar taip tiktai
malonu, kad jie tos kalbos paprašė. Tiesa, mano prizas kažkoks ypatingas
arbatos puodelis. Toks mėlyno stiklo su sidabriniais raižiniais ir įtvirtintas
metalo rėmais. Ir dar šaukštelis. Ir labai graži dėžutė, kurioje viskas yra. Toks
tikrai fainas suvenyras iš Kinijos bus.

O dabar papasakosiu, kas buvo vakar. Nes buvo nerealu. Tikrai
nerealu. Philippe atsiuntė man tokį intriguojantį mailą. Jis sutiko dviračiais
aplink pasaulį keliaujančią muzikantų trijulę. Jie groja visur kur tik gali. Jų
stilius viso pasaulio įdomios dainelės ir čigoniškas jazzas. Geras vaizdelis
pamatyti ką nors dviračiu gabenantį kontrabosą. Žodžiu vos aš radau tą vietą,
kur vyksta tas koncertas. Ir vos tik juos pamačiau iškart išsišiepiau. Jie nerealiai
atrodė. tokią tikri keliautojai. Nesišukavę, apsirengę belenkokiais spalvotais rūbais,
dideliais margais šalikais ir neaiškiom kepurėm. Vienas muzikantas turi ilgą
barzdą, o joje įstrigusias šukas. Labai juokingai atrodo. O grojo labai jau
gyvybingai. Tikrai turi daug energijos ir gebėjimo sudominti publiką. Nors tokie
biški nevalos atrodo, bet kaip gali kitaip būti jei aplink pasaulį keliauja jau
metus ir vien tik dviračiais. Gyvena iš to, kiek uždirba grodami. Visur kur
papuola. Vienas dar piešia nerealias karikatūras. Jų grupės pavadinimas „too
dumb to die“. Kitaip tariant per kvaili, kad mirtų. O tada Philippe pasakė, kad
jie pas jį namuose apsistojo….ir, kad vienas muzikantas iš JAV, vienas iš
UK…..o solistė-vokalistė….iš…ogi iš Estijos. Nu geras. Nerealu. Ji pirmas
žmogus iš Baltijos valstybių, kurį sutikau per du mėnesius čia. Koks mažas tas
pasaulis. Philippe papasakojo jiem apie mane. Tai jie irgi buvo nustebę, kad
sutiko lietuvį, nes per metus kelionių buvo sutikę tik dar du estus, bet nei
vieno latvio ar lietuvio. O kai grodami ant scenos jie prisistatinėjo, tai
solistę pristatė, kaip žmogų iš keistos šalies, Estijos, kuri yra netoli
Lietuvos. Nu nerealu išgirsti žodį Lietuva iš scenos. Tai švilpiau kiek
mokėjau. Paskui dar teko truputį su jais pabendrauti, o su estei pasakyti
terre. Oj ten aparatai. Be to susipažinau su viena žurnaliste, kuri dirba
Shanghai daily. Apsikeitėme kontaktais ir dar ji man davė pakvietimą į vieną
dailės parodą. Ir pasisiūlė ją aprodyti. Nerealu. Tada susiruošiau namo, nes
buvo jau gana vėlu. Parvažiavau motorbike taksi, nes taip greičiau ir įdomiau. Kai
jau atvežė mane į kiemą tai derėjausi derėjausi. O tas vairuotojas toks kietakaktis,
niekaip nenusileidžia. Aš jam ir taip ir taip aiškinu, kad motociklas ne
mašina, kad juo šalta vžiuoti ir t.t. o jis nenusileidžia ir viskas. Tada aš
pradėjau savo seną pasakaitę, kad esu vargšė studentė ir kad man reikia pinigų.
O jis sako: „tai, kad tu labai gerai apsirengusi, kad būtum vargšė“. Gal reikės
su savo „kožufke“ nebesirodyti gatvėje… galiausiai per vargus nuo
penkiasdešimt iki keturiasdešimt nusiderėjau, o kai jau reikėjo mokėti, tai
paaiškėjo, kad smulkiausia kupiūra, kurią turiu ir yra penkiasdešimt. Ot velniana.
Tai taksistas pradėjo žvengti ir vietoj dešimt ¥ grąžos man atidavė tik penkis.

Nu ir gerai. Maji velnias.

Parėjau namo, pasiklausiau tos pakvaišėlių grupės kompakto,
kurį nusipirkau koncerte ir nusiridenau miegot. O ryte vos ne pramiegojau. Paskos
pabaiga.

Rodyk draugams

aš vištela, o kiniškas internetas tikrai slypi anapus

nu bet ot aš ir višta.

ka tik pasižiūrėjau, kad į “wo ting putong” nieko neįkėliau. vadinasi tik susapnavau, kad įkėliau. bet dabar nebesapnuoju ir tikrai įkėliau. tai dabar galima paskaityti dvigubą dozę kiniškų paistalų, nes tikrai jau viską įkėliau.

Rodyk draugams

konkursas+jazzas+visi kiti smagumai

Taigi taigi. Po visų darbų krušos aš vėl gyva. Gyvenimas
kaip visada sukasi ratu. Ir dar kaip labai greitai.

Išsilaikiau visus egzaminus. Visi, išskyrus vieną, virš 90%. Iš klausymo gavau 82%. Bet kitaip ir
negalėčiau gauti. Nesvarbu kiek aš tą kvailą teliką žiūriu ir kiek klausausi
visokio kiniško šlamšto, vis tiek neskiriu tonų. Tam kad skirčiau reikėtų naujų
ausų.

O, karščiausios žinios, kad mane po bandomojo periodo
darbe tikrai jau priima. Mano atlyginimas pagal sutarti bus nerealus. Ir viskas
būtų tiesiog nuostabu, bet maža bėda: man labai jau nepatinka mokytoja būti. Nu
užknisa. Važiuodama vieną rytą autobusu į darbą pagalvojau, kad autobuso
vairuotojas tūkstantį šimtą milijonų kartų daugiau smagumo apturi, nei
mokytoja. Ir šiaip ištikro gana daug laiko susigaišta, kol pamokoms pasiruošiu.
Bet nėra ko skųstis, už tiek kiek gausiu tikrai galėsiu labai kokybiškai
pakeliauti, nusipirkti nauja fotoaparatą, nes maniškis streikuoja, ir dviratį.
Dviratį tai kuo greičiau jau reik pirkt, nes susiskaičiavau kiek pinigų ir
laiko sutaupysiu.

O kita top naujiena, kad mano competitionas jau pasibaigė.
Pajamiau trečią vietą iš kažkur 30 dalyvių (jei ne daugiau). Bet visas tas
konkursas tai reikalauja atskiro aprašymo. Tragikomedija kažkokia. Visų pirma
paaiškėjo, kad reiks varžytis su antramečiais ir antro semestro pirmamečiais.
Nu ir gerai… Bet čia dar baika. Kai įėjau į tą salę, tai iškarto pradėjau
kosėti, nes kažkoks pelėsis ar dar kas žiauriai kuteno gerklę. Tai kol neišėjau
ir neišgėriau stiklinės karšto pieno, niekaip nepraėjo. Prasidėjo konkursas. Aš
išsitraukiau 7 numerį, todėl buvau pačioje pradžioje. Nu klausau aš tų kalbų
klausau ir vos juoktis nepradėjau. Visi pirmamečiai skaito iš lapelių (dar kad
jie būtų normalūs, o dabar kaip tualetinis popierius), apie laikyseną scenoje
net nekalbu, o apsirengimas…nu gerai, kažkurie atrodė normaliai, bet
kažkurie, pavyzdžiui, susimąstė į sceną lipti su striukėm, kepurėm ir dar
kažkokiais skudurais. Aj net nebekomentuosiu. Taigi atėjo mano eilė. Mano
grupiokai atėjo manęs palaikyt ir sukėlė daug triukšmo ir ovacijų kai lipau į
sceną. Labai smagu buvo, jie labai mane palaikė. O be to ir visi tailandiečiai
sirgo už mane. Kai sakiau savo kalbą, tai tikrai jaučiau kaip visi mane stebi,
visi buvo labai nustebę, susidomėję. Mano išvaizda, kalbėjimo maniera ir šiaip
viskas labai skyrėsi nuo kitų. Nesakau, kad buvo geriau. Tiesiog visiškai
kitaip. Galiu garantuoti visi mane labai gerai įsidėmėjo. Kai baigiau, visi
visi plojo. Tikrai audringos ovacijos. O man buvo labai smagu. Pasižiūrėti kaip
kalbu atėjo ne tik mano grupiokai, bet ir viena mokytoja, ta naujoji. Aš jai
palikau labai gerą įspūdį per pirmąją pamoką, todėl norėjo išgirsti ir kalbą.
Be to norėjo ateiti ir mano draugai kinai. Tačiau konkurso laikas labai durnas buvo-
popietė, todėl visi arba dirbo arba mokėsi. Nepaisant to, po konkurso jie man
visi skambinti pradėjo, klausinėti kai sekėsi. Labai malonu. O dabar truputį
papasakosiu apie apdovanojimus. Kiekviena vieta turėjo po du laureatus: dvi
trečios, dvi antros ir dvi pirmos vietos. Buvau vienintelė pirmametė pirmo
semestro laureatė, be to buvau vienintelė (atsiprašau už rasistinį
išsireiškimą) baltoji. Antrą vietą užėmė toks afrikietis. Nepaneigsiu, jis
gerai šnekėjo, bet jo kalboje Kinija buvo taip garbinama, kad maniau nuo
saldumo apsivemsiu. Be to, jo body language tikrai jau ne kokia. Pirmą vietą
užėmė tokia korėjietė, kuri išvis skaitė iš lapelio ir buvo tokia pilka, kad ne
nepamenu apie ką šnekėjo. Nei vienas prancūzas, amerikietis, nereali lenkė ar
dar kas kitas, ne iš Azijos (neskaitau vienintelio afrikiečio) neužėmė prizinės
vietos. Tam, kad ją užimčiau aš, turėjau tikrai pasistengti, nes mano kalba
buvo šimtu procentu išskirtinė ir tikrai jiems nebeliko jokio kito šanso, tik
mane apdovanoti. Nors pagal visą „prizininkų politiką“ aš nesiderinau į
laureatus. Žodžiu nebuvo jokio džiugesio. Šlykštūs tie apdovanojimai ir
šlykštus konkursas. Tai kiek jau išėjo apsimečiau, kad esu laiminga, padėkojau
mokytojai, kuri tikrai man daug padėjo ir nudrožiau į valgyklą valgyti
troškintų baklažanų su raudonaisiais pipirais ir salotų su aštuonkoju.

Dar naujiena. Į mūsų grupę atvyko nauja studentė. Tokia
vokietė, vardu Anna. Įdomi tokia, gyvena bendrabutyje ir kaip jau supratau jai
patiko pas mane lankytis kambaryje. Ech…atpratau aš nuo svečių savo
kambaryje, todėl man paskui biški nusibodo, bet in general ji faina mergaitė.
Praktikuojasi kung fu. Kiek supratau gerai varo. Po visą pasaulį
išsimakalavusi. Visą vasarą praleido Kinijoje, Šaolinio vienuolynę. Tai labai
įdomių dalykų pripasakojo. Be to ji turėjo progą lankytis tikrame Kinijos
kaime. O kalbant apie Šaolinį, pasakojo, kad ten mažai jau ko tikro belikę,
viskas paremta pinigais ir visi vienuoliai tikrai nemažai uždirba iš kvaišelių
turistų užsimaniusių privačių kung fu pamokų. Gal tik keli padaliniai belikę,
kur tikrai viskas tikra ir pinigai nėra svarbiausias dalykas vienuoliams. Čia
daug reiktų rašyti kad perpasakočiau jos istorijas. Bet Kinija stebuklinga
šalis. Čia visko prisižiūrėsi. Beje, Anna tikra šaunuolė. Suviliojo vienuolį ir
dabar jis jau ryt ryte atvažiuoja kažkur iš Kinijos kalnų čia, į Šanchajų,
aplankyti jos. Kaip miela. Jeigu tai sužinotų jos kung fu treneriai
Vokietijoje, tai ją išmestų iš klubo. Ajajai. O tam vienuoliui Šaolinyje tikrai
kliūtų. Jie realybėje nėra kalbėję. Kaip supratau jų ryšys užsimezgė kažkokiu
mistiniu būdu. Įdomu įdomu…

Nebežinau ar minėjau, kad praeitą savaitę šventėm univero
90-metį. Nereali šventė buvo. Visur viskas išpuošta ir pan. Kinai nors ir
nepasižymi reginių organizavimo kokybe, tačiau kaip papuošti aplinką šventei
tikrai išmano. Visur buvo pilna gėlių, spalvotų vėliavėlių, plakatų ir kitokių daikčiukų.
Net kažkokią skulptūrą viduryje sodo pastatė.

Šiaip šiandien buvau labai susinervavusi ant Paisos. Aš
tikrai nesistebiu kodėl kinai pasistatė sieną, kad apsigintų nuo mongolų.
Tikrai, jei galėčiau kokią nors tvorą ir aš susiręsčiau, kad nuo mongolų
apsisaugočiau. Žodžiu, nebesiskųsiu buities tvarkymo reikalais. Gi Paisulė vis
tiek nežino, kad per daiktas yra šluota. Ji neturi nei parako, kad ant jos
skraidytų, nei pakankamai proto, kad ja grindis iššluostytų. Taigi. Vaikas su
mano palaiminimu prisipirko šiandien dvd su naujais animaciniai filmukais.
Visokie šrekai, kažkoks naujas apie žiurkę ir dar kažkoks. Nes šiaip negali ji
jų žiūrėti, jei ne mano kompas. Nu kol mokiausi, tai negi man gaila, tegul
žiūri. Bet tada pradėjo žiūrėti antrą. Nu eina sau susivedė savo draugus
mongolus, kurie neturi supratimo apie mandagumą. Tai paskui po visko aš
Paisulei paskaitą perskaičiau, kad man kompo negaila ir neprieštarauju jei jos
draugai atvaro čia, bet jie turi visada pasisveikinti ateidami ir atsisveikinti
išeidami. Tai dabar kaip mokinukai kai tik mano pamato visada pasisveikina. O
Paisa labai susinepatogino. Bet kadangi kiek žinau azijiečiai yra nepratę, kad
viskas taip tiesiai šviesiai pasakoma, tai nieko keista, kad ir susinepatogino.

Dar po konkurso labai smagus dalykas nutiko. Išėjau
pasivaikščioti, nes labai neturėjau nuotaikos, o Paisa tiesiog būdama aplinkui
mane erzino. Einu univero sodeliu link vartų, girdžiu, kažkas su manimi
sveikinasi. Ten buvo tokia Monica, ji iš Ekvadoro, jos tėvai ambasadoriai, o ji
šneka 5 kalbomis ir šiaip labai tokia miela. Susipažinau per pirmąjį šlykštųjį
snobišką ir iki blogumo prancūzišką vakarėlį. Taigi netyčia per kelias sekundes
išsiaiškinome, kad abi mėgstame House of jazz
&blues. Ir kad ji susitikinėja su ten grojančios grupės pianistu.
Taigi ji mane kitą dieną pakvietė prisijungti prie jos, supažindino su visa
grupe. Jie tokie nerealūs. O būgnininkas ne būgnininkas o tiesiog drum mashine.
Neįmanoma nupasakoti kaip jis groja, reikia pamatyti, tiesiog neįtikėtina, kad
žmogus turėdamas tik dvi rankas taip gali. Aš dar pakviečiau Kristine
prisijungti prie mūsų, o ji atsivedė dar kelis