BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prasidejo agzminai

你们好,

taigi rašau iš rudenėjančio Šanchajaus, Zhongshanbei yi
gatvės, 369. Sėdžiu tokioje stiklinėje terasoje ant pintų kėdžių, kurios
paminkštintos pagalvėlėmis. Netikėtai radau šitą vietą. Tiksliau visada ją
matydavau eidama į paskaitas, bet net neįsivaizdavau kaip čia patekti. Nes
pagal idėja, šita terasa antrame aukšte, bet įėjimo iš antro aukšto nėra.
Pasirodo įėjimas iš trečiojo aukšto sraigtiniais laiptais žemyn. Čia ideali
vieta mokytis arba šiaip pasėdėti. Tylu, ramu, pro milžiniškas stiklines sienas
gali stebėti aplinką. Tik gaila, kad nėra rozetės ir nepagaunu wirelesso.
Tiksliau pagaunu, bet su kodu. Nu nesvarbu.

Dabar rečiau
rašiau nes prasidėjo įtemptas laikas. Kita savaite midterm egzaminai. Patikrins
viską ką išmokom. O man dvigubas krūvis. Nes panašiu laiku turėsiu savo
competition. Dėl įdomumo pridedu savo kalbą. Ji hieroglifais ir tikriausiai
nieko nesuprasit. Bet bent jau turėsit vaizdą, kaip aš mokausi. Čia kažkur
penkių minučių ilgio tekstas. Jau moku beveik visus hieroglifus iš čia. Dėstytoja
vis delsė man atsiųsti ištaisytą variantą. Iš pradžių rodė savo visokiem
draugam, o dabar kažkam iš mūsų fakulteto direktorių. Visi nusprendė, kad
kažkaip nerealu, kad aš pradedančioji parašiau tokį tekstą. Ir kad man jis per
sunkus išmokti. Ir t.t. bet kadangi aš iš nerealios šalies, kurios žmonių jie
dar nepažįsta, tai sugalvojo, kad reikia padaryti eksperimentą ir pasižiūrėti,
kaip aš sugebėsiu tą kalbą prieš auditoriją pasakyti. Visiem labai patiko
turinys. Todėl dabar žilstu, žaliuoju ir mėlynuoju ir dar visaip kaip –uoju.
Bėda tame, kad tokį tekstą galiu sau parašyti prie kompiuteriuko ir žodyno
atsisėdus. Bet labai sudėtinga man jį pasakyti garsiai. Tas tarimas ir tie
tonai tikrai žudantys. Nusprendžiau, kad su mano smegenimis ne viskas tvarkoje.
Gal kokie pusrutuliai vietomis sukeisti. Nes man lengva išmokti hieroglifus,
lengviau nei pinjiną. O viską pasakyti tikrai sunku. O kitiem studentams-
atvirkščiai. Hieroglifai jiems mirtis. Dabar vis stengiuosi pasižiūrėti kinišką
televiziją. Kai eina kiniški titrai, tai galiu suprasti apie ką kalbama, nu bet
jei nežiūriu į titrus tai tik viena kitą žodį pagaunu. Nors pagal titrus tai aš 
turėčiau daugumą išgirstų žodžių suprasti. Tikrai nesveikėlė
esu.

Šiaip kalbant
apie nesveikėlius….tokią įdomią studiją padariau per kaikurias nuobodžias
paskaitas. Ir galiu pasakyti, kad protingi žmonės turi kažkokių psichologinių
problemų. Pavyzdžiui genijus mongolas. Jis niekada niekada nežiūri į akis. Ką
ten į akis, net į veidą nežiūri. Visada susigūžęs. Tyliai kalba. Jei jaučiasi
nejaukiai užsideda ausines arba išeina iš klasės. Žodžiu bijo žmonių. Tada
Aleksas. Jis biški geresnis variantas. Su juo įdomu pakalbėti. Jis
komunikabilus ir bla bla bla. Bet kai jis sėdi visada judina vieną koją. Tarsi
norėtų į tualetą. Kai paklausiau, ko nervinasi, tai atsakė, kad nesinervina,
tiesiog visada krutina vieną koją. Ir dar jis kai mano, kad niekas negirdi ir
nemato švilpauja Mocartą. Stebėtinai gerai. Tikrai. Pirmą kartą girdėjau, kad
kas taip švilpautų. Viena kartą kai nuėjau į valgyklą ne piko metu. Aptikau jį
ten. Tai prisijungiau kartu pietauti. Sužinojau, kad jo tėvai labai griežti,
kad jį myli visi kinų vaikai, bet jis neturi kinų draugų. Kad 8 metus pūtė
fleitą. Kad jo močiutė buvo labai griežta ir neišleisdavo jo tėčio išeiti už
sodo ribų, kad jis pakeičia šalį, kai nusibosta viena aplinka, nes jaučia
nuolatinį poreikį viską pradėti iš naujo. Ir dar jis šiaip kažkokių nervingų
judesių ir amžiais iš nuovargio išvarvėjusiomis akimis. Arba korėjiečiai. Jie
labai protingi. Nu bet net nepradėsi jų pričiūdų aprašinėti. Arba Amandin. Ji
mokosi geriausiais pažymiais. Bet irgi nereali prietranka. O Arnaud pastoviai
kramto nagus. Bet svarbiausiai, kad kažkai garsiai, kaip koks žiurkėnas. Ir visai
to nesigėdina. Visi nesveiki. Visi kas gerai mokosi. Išvis, pagalvojau, kad iš
čia esančių studentų būtų galima sudaryti cirko trupę. Tai ne kokios pilkos
pelytės iš mano VU ekofako. Jei ir mokslo žiurkės, tai labai, taip sakant,
ekskliuzyvinės.

Mūsų viena
dėstytoja dėl neaiškių priežasčių po egzaminų išeina iš universiteto. Tai labai
liūdi, kad reiks mus palikti. Nes tipo mūsų grupė faina. Tai prie mūsų
pratinasi kita dėstytoja. Šiandien ji priėjo ir paklausė iš kur esu.
Pasisakiau. Tai ji sako: „aaa…tai jūs kalbate ten visi rusiškai“. Aš taip jai
atsakiau, kad kitą syki sutikus lietuvį, jai klausimas nebekils kokia kalba
šnekame.

Dar prisiminiau
vieną pokštą. Kai važiavau į teatrą, tai truputį per anksti atsiradau PuDong.
Kadangi turėjau laisvo laiko tai pasivaikščiojau aplinkui. Šalia įėjimo į
Oriental Pearl Toweri pamačiau didelę grupę žmonių. Visi tokie per
keturiasdešimt. Sustatyti po du, vos ne už rankučių susikabinę. Kaip
pirmokėliai mokykloje. O vienas viršininkas su garsiakalbiu vaikšto aplinkui ir
reguliuoja, kad visi gražiai stovėtų. Komedija kažkokia.

Dar vienas
nacionalinis kinų ypatumas. Kad jie neturi problemų į gatvę išeiti su pižama.
Labai daug gali pamatyti tokių pižamuotų ryte arba vakare. O jei savaitgalis,
tai ir vidurdieni. Su pižama eina į parduotuvę, pavedžioti šunį, kurie mano kad
jų pižamos gražios tai ir į kokią kavinukę taip apsirėdę užsuka papusryčiauti. O
pižamos labai jau juokingos. Kaip taisyklė flanelinės, ryškios spalvos, arba iš
bėdos šviesiai rožinės. Pageidautina su visokiais snoop dog‘ais, Hello Kitty ir
dar kitais nacionaliniais animacinių filmukų didvyriais.

Gal šita gaida
ir baigsiu. Nes akys išvarvės nuo kompo. Oj nekenčiu šito aparato. Ir šiaip
milijonai darbų laukia. Tad sėkmės. Ir linkėjimai.

 

p.s. Jei hieroglifų
nerodo, reikia įsijungti šį bei tą Control Panelyje.

 

Jogile

现在,世界变得越来越 小了。我们可以去任何想去的地方。今天你在欧洲,明天你就可能在亚洲。乘飞机只需12小时就可以到达你的目的地。

但是,对于才19岁的女生来说,却不是那么容易。 八月,我有了一张从“维尔纽斯”到上海的机票。我想学习汉语,而中国就是学习汉语最好的地方。当班机到了浦东机场的时候,我终于实现了我的梦想。那个时候,我觉得自己在做梦,上海所有的东西都和我的国家不一样。

上海是一个大都市,这里的人口是我们国家人口的六倍多。在这里,有很高的大楼,有拥挤的道路和嘈杂的人群,我觉得自己突然变得很小。在上海财经大学,我是唯一的立陶宛人。由于远离了家人,远离了熟悉的生活环境,远离了我的朋友和工作,在第一个星期里, 我很想回家。不同的学校制度和社会规则,对于我是那么的陌生。虽然从童年开始,我去过好多地方,但是上海对我来说是一个崭新的大挑战。

时间过得很快,我除了学会怎么生存,没有别的选择。我认识了很多来自世界不同国家的朋友,他们教了我一个新的方法,那就是,在中国,我应该要了解不同国家的文化差异,既来之则安之。这样,在学习这些文化的过程中,我才能享受这个令人惊奇的国家所拥有的美丽。

所以,我努力让自己平静下来。带着地图,我走在上海的街道,笑着面对我身边的每个人。我尽量记住街道的所有细节,比如空气的味道, 大厦, 雕塑, 小便利店等等。夜晚,当我一个人在咖啡馆,我可以看到窗外的霓虹闪烁。我努力融入人群中,努力寻找属于我自己的上海,我从不同的角度来观察这个可爱的,多元化的大都市。

在自己的刻苦努力老师的热心帮助下,我慢慢认识到,我可以跟越来越多的朋友交流。更让我高兴的是,我可以用汉语讨价还价,我可以用汉语告诉出租车司机我想要去的地方,同时和他谈论我们国家的一些情况。当然,我知道这样还不够,但是我相信在老师的帮助和自己的努力下,一年以后,我的汉语会说得很好。

现在,我参加了一个学生社团,在那里我认识了很多中国朋友,并向他们学习。同时,我也加入了一个国际旅行者平台,在那里我找到一些跟我志同道合的外国朋友,和他们一起,让我更加了解了上海,我不再孤独。您知道吗?不久前,我的家人和朋友打电话问我什么感觉,我的回答是:“我想,我爱上了上海!”

                           

 

                           

 

Rodyk draugams

ilga ilga pasaka po ilgos pertraukos

Ujujujuj. Kokia savaitės pabaiga. Gyvenimas Šanchajuje tiesiog verda. Nors man
jis verda visur ir visada.

Pradėsiu nuo pradžių. Penktadienį ėjau į darbo pokalbį.
Pirmas iššūkis buvo rasti tą adresą, kurį man padiktavo telefonu ir kuris
galėjo būti netikslus. Bet ačiū Dievui ir išmoningam taxi vairuotojui,
pasiekiau reikiamą vietą. O taksistas pakalęs buvo. Kaip ir visi kinai
taksistai. Sumanė, kad reikia užrašyti man tikslų adresą hieroglifais, tos
vietos, kur važiuojam. Ateičiai. Tai jis pasiėmė mano sąsiuvini, rašiklį ir
važiuodamas judria gatve, pasidėjęs ant vairo rašė. Multitasking vairuotojas.
Tada prieš pat sankryžą pakėlė akis ir važiuoja toliau. Aš jam rėkiu: „taigi
raudona“. O jis žvengti pradėjo: „O tikrai, gi raudona, geriau sustokim“. Toks
ekstremalas.

Gyva išlipau iš taksi.  Pamačiusi, kas tai per vieta, maniau, kad
tikrai apsirikau. Iš savo draugės, kuri man padėjo susiorganizuoti šitą pokalbį
supratau, kad tai šeima, kurios vaikam reik tutoriaus. O prieš mane stovėjo
didelis didelis blizgantis dangoraižis, o virš įėjimo puikavosi užrašas:
„Šanchajaus technikos..kažkas“. Jo… kai užkilau į tą aukštą, kur reikia,
pamačiau, kad patekau į privačią anglų kalbos mokyklą. Ir iš visos aplinkos
sprendžiant oj nepigią. Nu jo…mano kinė draugė tikrai pasistengė. Žodžiu daug
nepasakosiu apie tą pokalbį ir visą kitą. Regis visks normaliai. Kitą
penktadienį vesiu 12mečiams pamoką, o mane stebės direktorė. Ir jei viskas bus
ok- mane pajams. O jei pajams, tai aš busiu turtinga. Bet tikriausiai dar
labiau susijaudinusi, kad sugebėčiau atlikti savo pareigas. Eina sau. Amžiais
įsiveliu į visokius reikaliukus. Beje, ta privati mokykla vienintele visame
rajone. Ir ji vadinsi JJ. Mano inicialai.

 

Tada penktadienio vakarą patraukiau į vakarėlį. Prancūzų
vakarėlį numeris
2. Jis vyko pas Arnaud ir Benjaminą. Kadangi praeitos
savaitės vakarėlis buvo perkeltas į kitą vietą tai ir tema liko pamiršta.
Tačiau šį syk, viskas vyko pagal planą. Kad būtų smagiau, kartu su savimi
pasijamiau Kristine (kanadietę stažuotoją). Žodžiu vaikščiojom mes ratais, kol
radom tą namą, kur vyko vakarėlis. Jau kiemo sargas be klausimų pradėjo mums
rodyti kelią. Iškart suprato kas ir pas ką. Tada lifte pamatėme pakabintą
kvietimą. Arnaud ir Benjaminas pasistengė pakviesti kuo daugiau žmonių. Geriausias
pokštas tas, kad po skelbimu, kažkas parašė klausimą. Hieroglifais. O paskui
matosi jau kitą dieną, matyt susipratę, kitokiu rašikliu klausimą perrašė
prancūziškai. Labai juokingi tie kinai. Bet šaunuoliai. Kai tik Arnaud pradarė
duris, netekom žado. Vos ne visi buvo apsirengę tradiciniais kiniškais
drabužiais. Labai įspūdingai atrodė. Reikia jums pamatyti stambią, aukštą
juodaodę merginą, vilkinčią žviegiančiai žydrą kinišką aptemptą suknelę. Visas
party‘is tikrai pasisekęs buvo. Ne toks snoby, ne toks puffy ir svarbiausia ne
toks french kaip praeitas. Prisidainavom „tian mi mi“, prisišnekėjom kiniškai,
šiaip prisišnekėjom. Tada išgirdau porą komentarų, kad mano veidas kaip barbės.
Čia aišku kinai taip komentavo. Eina jie sau su tom lėlėm. Man jau nebejuokinga.
Smagus dalykas buvo tas, kad mūsų korėjiečiai ilganagiai skeltaragiai kažkaip
atkuto. Kai davė bajeriuot. Tai juokiausi nesustodama. Jie tokie linksmučiai
pasidaro kai kiniško alaus prisigeria. Tai vienas iš jų paskui pasibėdavojo,
kad namų labai pasiilgo, tėvų ir bla bla bla. Tada dar pradėjo klausinėti, ar
Lietuva graži šalis. Tai kiek leido mano kinų kalbos žodynas, tai tiek ir
sakiau, kad graži, labai graži.

Šeštadienio rytą mane pažadino telefono skambutis.
Skambino Paisos mama. O aš tai tik ketvirtą parsiradusi namo, tai labai
neišsimiegojusi buvau. Kadangi Paisa namie nenakvojo, tai savaime aišku aš prie
ragelio jos pakviesti negalėjau. Sumaliau kažką, kad Paisa valgyt išėjo. Šiaip
ne taip užmigau. Vėl skambutis. Jo. Mama mongolė savo paklydėlės dukros vėl
ieško. Kai parsirado Paisa, jai papasakojau, kad mama jos ieškojo, tai ana tik
persigando, tipo dabar jau suseks, kad naktį kambaryje nebuvo. Dar man kažką
užmetė, kodėl aš paryčiais grįžau ir kad labai blogai, kad nei viena nepakėlėm ragelio
kai jos mama tikriausiai vakar vakare skambino. Nu nors padėkotų, kad jos
užpakalį suku. Nes man tai vienodai šviečia, sužinos jos mama ar ne. Tai kai
dabar vakare paskambino apie dešimtą, o Paisos vėl nebuvo namie, tiesiog nebesivarginau
kurti istorijų ir pasakiau, kad nežinau kur Paisa. Ajajai bus smagu… bus mano
Paisai univero pakrūmėm su kitais mongolais prisigerti ir namo nebeparsivilkti.

Popiet nusiridenau į Šanchajaus urbanistinio planavimo
halę. Uj kaip gaila, kad mano super duper foto aparatas išsikrovė. Be to, kad
prisižiūrėjau senojo ir naujojo Šanchajaus foto, ten dar galėjau pasivaikščioti
po mini miesto maketą. Nerealiai atrodo, kai toks didelis plotas nusėtas mini
dangoraižių, parkų, gatvių. Kaip koks guliveris jautiesi. Paskui ten aptikau
tokią virtualią pramogą. Tai ovali salytė, kurios sienos ištisai yra ekranas.
Ir ten būdamas jautiesi kaip skraidančioje lėkštėje. Tau rodo, kaip skrendi
Šanchajaus gatvėmis, gražiausiomis vietomis. Viskas taip tikroviškai, kad man
net galva susisuko ir turėjau atsiremti, kad iš to džiaugsmo nepargriūčiau. Rimtai
rimtai. Visko ten pilna. Labai jie visi ruošiasi didžiajai parodai 2010
 Vien tik ir girdi šūkius:
„Better city, better life“ arba „green
Shanghai“ (tipo
ekologiškas). Bet kad Šanchajus pataptų ekologišku, tai reitų pasaulį per naujo
sutverti.

 

Po muziejaus visa laiminga parsivyniojau namo. Pakeliui
nusipirkau kažkokių mažų oranžinių valgomų apvalių daikčiukų. Skonis panašus į
apelsino, bet tai ne apelsinas. O kai perkandi tą daiktą tai iš vidaus išvarva
aitrus raudonas skystis. Toks labai jau pikantiškas skonis. Saldu ir aitru. Visada
perku netoli namų esančioje parduotuvėlėje. Joje dirba vyras ir žmona. Tai tas
kinas vyras visada labai išsišiepęs kai ateinu ir labai jau skuba aptarnauti,
pakalbinti. Bet jei jo žmona užmato, tai ateina, čiumpa jam matavimo indą iš
rankų ir pati pabaigia aptarnauti. Labai juokinga.

Vakare išsiruošiau į operą. Tiksliau, paaiškėjo, kad ten
ne opera, o kažkas tokio kaip modernus baletas. Na vis tiek man buvo laaabai
įdomu. Buvau apšalusi, kokie kostiumai, kokie plastiški Kinijos šokėjai ir t.t.
Tik labai pasipiktinau tuo, kad publika buvo itin nemandagi. Viso pasirodymo
metu jie vaikščiojo kur kas norėjo, kalbėjo, susidėdavo kojas kur patinka. O
kai baigėsi vaidinimas, net nieko nelaukę, bent kol uždanga užsidarys, pradėjo
stotis ir eiti. Aš visą laiką buvau pratusi prie to, kad teatre pakili
nuotaika, visi perdėm mandagiai elgiasi. O čia, prisirinko kažkokių su
treningais ir celofaninėm terbelėm. Nors bilietas tikrai nebuvo pigus. O
teatras vienas iš geriausių…Nežinau kaip jie čia pateko. Po vaidinimo
paklausiau Ping (toks mano draugės feministės vardas), kodėl ji nuolat kikeno.
Tada ji man paaiškino, kad spektaklyje buvo labai daug užkoduotų politinių žinučių.
Tiesą pasakius net ne taip ir užkoduotų. Ir tada ji man viską suvardino. Jei
būčiau ten ėjusi viena arbe su kitais užsieniečiais draugais, nebūčiau to
pastebėjusi. Keista patirti tokį dalyką. Paskui labai įdomiai su Ping
pakalbėjome apie Kiniją. Ji tokia nereali. Šneka viską ką galvoja. Apie Kinijos
spindesį ir jos mėšlą. Pirma tokia kinė, kuri taip drąsiai šneka ir išvis turi
kažkokią savo nuomonę, tiksliau ne kažkokią o labai stiprią ir argumentuotą.
Susitarėm, kad mūsų pokalbis reikalauja antros sesijos. Todėl greitu laiku
turėtumėm susitikti prie kavos puodelio. Aš tiesiog nekantrauju, nes iš jos
sužinojau tiek įdomių dalykų.

 

Paskui jau bendrabučio kieme mane užkalbino viena kinė
mergaičiukė. Universitetui darė kažkokį tyrimą ir paklausė manęs, ar gali man į
elektroninį paštą atsiųsti pora klausimų. Nu negi gaila, daviau elektroninį
adresą. O ji visa laimina paklausė ar gali su manim nusifotografuoti. Paskui
prasidėjo visokios žinutės, kad tipo jai labai smagu su manimi susipažinti ir
ar galime būti draugės. Šią savaitę tai jau trečias toks laiškas. Mat kinų
jaunimui yra prestižas turėti užsienietį draugą. Iš pradžių tas jų paslaugumas,
dėmesingumas buvo malonus, bet dabar jau pradedu jaustis kaip medžiojamas
daiktas. Visi lenda į akis, kalbina ir tikisi mandagaus atsakymo. O aš
suprantu, kad jiems įdomi esu tik dėl savo tautybės, pasak jų, blondiniškų
plaukų ir lėlės veido. Na bet taip sakant, veikia paslaugų bankas. Aš pasirodau
su jais gatvėje ir jie mane gali pristatyti kaip savo draugę, o jie man
parūpina darbo, informacijos, ir šiaip naudingų patarimų. Taigi visai kaip
verslas.

 

Dabar Šanchajuje nerealiai gražus oras. Tiesiog pasaka.
Vėjuota, tačiau ne per šalta. Žydi gėlės, žaliuoja medžiai ir, kiek tai įmanoma
tokiam dideliam mieste, gaivu. Tačiau kai praėjo karštis į gatves išlindo
valkatos ir luošiai. Vaizdas tikrai sukrečiantis. Tu metro požeminiame
perėjime, lipi lipi laiptais. Ir staiga tik bumpt tau prieš pat kojas išnyra
luošys. Nespėji net susivokti, vos ant jo neužlipi. O jis be rankų, be kojų,
visas nuogas, tįso ant aplūžusios medinės lentos su ratukais. O požeminėje
perėjo žiauriai tvanku, smirda šlapimu ir prakaitu. Prikvėpuotas oras, daugybė
žmonių. Visi spjaudosi. Arba eini gatve. Girdi kažkas prie tavo kojų šnara ir
paskui tave šlepsi. Atsisuki, lyg ir nieko nėra. Bet garsas nesiliauja. Dar
sykį atsisuki, palenki galvą žemyn, o ten jaunas vaikinas, be dantų, vietoj
kojų styro du į viršų užsilenkę stagarai , jis pats sėdi kaip tokiam odiniam
maiše, ilgom persisukusiom rankom atsispiria nuo purvino apspjaudyto šaligatvio
ir taip perkelia savo kūną (tiksliau tai, kas liko iš kūno) po keliolika
centimetrų į priekį. Sakysit žiauriai rašau. Bet tai, ką parašiau nei per pus
neatspindi to vaizdo. Apsidairai aplinkui, o ten blizgantys dangoraižiai,
naujausios mašinos, prabangūs restoranai, žybsinčios reklamos. Ir tada tikrai
keistas jausmas apima. Blogiausia, kad net nežinau ar man jų nuoširdžiai gaila.
Tiesiog paspartinu žingsnį ir nueinu tolyn. Nematai ir širdies neskauda. Labai
norėčiau pamatyti vieną iš tikrų Kinijos kaimų, kur laikas sustojęs ir viskas
ten taip, kaip prieš kokį penkiasdešimt metų. Bet nežinau ar būtų sąžininga ten
važiuoti. Nes aš ten važiuočiau kaip į kokį muziejų, tiesiog pasižiūrėti. O jie
juk ne eksponatai. Va tokiomis situacijomis pasijunti kaip bukas bukas
turistas. Svetimkūnis svetimoje šalyje. Nieko nesuprantantis nei apie pasaulį
nei apie gyvenimą. Tikrai kaip iš „Sofijos pasaulio“. Sėdi sau triušio kailyje
ir džiaugiesi gyvenimu.

 

Kita vertus, buvimas Šanchajuje tikrai padeda atsimerkti.
Juolab kai esi visai vienas. Viską daug atidžiau stebi, kitaip vertini. Čia
visko tiek daug. Kad tau belieka protingai pasirinkti ir suplanuoti laiką.
Daugybė žmonių, daugybė pažįstamų, viskas plaukia, viskas verda. Ir jei nebūsi
atsargus ir susikoncentravęs tai tikrai paskęsi tarp garsų, šviesų ir kvapų.
Nesutikau nei vieno, kam nepatiktų Šanchajus. Jis kaip narkotikas. Kiekvienas
jame randa savo laimę ir savo pasitenkinimą. Būdama čia supratau, kad mano
noras keliauti, ankščiau visai net nebuvo noras, palyginus su tuo, kas tai yra
dabar. Noriu pamatyti kuo daugiau, patirti kuo daugiau. Jau susidariau sąrašą
vietų, kurias žūt būt noriu šiemet aplankyti. Ir jei tik mane priims į tą darbą
tai nuotykis prasidės.

 

Labanaktis

Jūsų Jogilė

Rodyk draugams

kultiura

Hola!

Aš gyva. Piktulis praėjo ir vėl
viskas ok.

Papasakosiu keletą pastarųjų dienų
nuotykių. Pirmadienis tai toks so so. Nieko ypatingo. Sėdėjau ir mokiausi.
Tiksliau ruošiausi tam konkursui.

O šiandien tai buvau keliautojų
klubo susitikime. Buvome 24
žmonės. Su savimi
pasijamiau Kristine (kanadietė, aiesec stažuotoja). Tokia fainutė. Visi
pietavome restorane, kuris vadinasi Mandžiūrija. Bet kokių tik žmonių į tą
susitikima nesusirinko…iš Graikijos, Turkijos, Austrijos, Australijos,
Kanados, Jav, Hong Kongo, Meksikos, Belgijos, Vokietijos, Anglijos, Švedijos ir
dar nebežinau iš kur… aj iš Lietuvos aš buvau. Geriausia, kad tai ne šiaip
jaunimėlis. Buvo tokių visokių verslininkų kam per penkiasdešimt, šiaip
pamišusių keliauninkų, laimės ieškotojų, tarptautiniu bendravimu susižavėjusių kinų.
Žodžiu visi nenormalūs. Bet tame ir buvo smagumas. Mūsų mišri grupė labai
patiko vienai padavėjai. Tai ji iš to džiaugsmo garsiai padainavo mums kažkokią
dainą. Įdomiai skambėjo… įdomi padavėja. Kai pavakarieniavome patraukėme visi
klausytis jazzų. Och…ten tokia vietelė French concession rajone. Senas
pastatas. Viduje medinės grindys, raudonmedžio kolonos, retro stiliaus baldai
ir sienų apmušalai. Pačiame salės kampe jauki scena puošta sunkiomis raudono
aksomo užuolaidomis. Scenoje kultūriniu atžvilgiu mišri muzikantų grupė. Bet
joje nei vieno kino. Gal ir teisybę sakė Gediminas, kad kinai negali gerai
atlikti jazzo. Tam reikia didelės vidinės energijos. Nesakau, kad kinai jos
neturi, bet ta jų energija kitokio pavidalo. Žodžiu grojo fantastiškai. Nereali
solistė buvo. Tame klube, arba net ne klube, nežinau kaip pavadinti tą vietą,
daugiausiai buvo kostiumuoti žmonės, matosi susirinkę atsipūsti po darbo
dienos. Ir tik vienas kitas kinas… ir ten velniškai velniškai brangu… galiu
pasakyti, kad už arbatos puodelį sumokėjau dvigubai daugiau nei ji kainuoja
Šveicarijoje. ..o Šveicarijoje tikrai nepigu buvo…tačiau juk ne kasdien
tokiame koncerte būni, sutinki tokių žmonių…taigi tiek jau to.

 

Dar šiandien buvau truputį pasipiktinusi tuo, kad
Kinijoje, didelių galimybių šalyje, negaliu atlikti mažų funkcijų. Pavyzdžiui,
užsirezervuoti bilietą į operą. Kaip jau minėjau dabar vyksta Šanchajaus menų
festivalis, todėl laaaabai noriu nuvaryti į kokį renginį. Niekaip nesugebėjau
internete rasti programos. Tada paskambinau į turistų informacijos centrą. Ten
išgirdę, kad kalbu angliškai padėjo ragelį. Ne turistų informacijos centras, o
kažkoks nesusipratimas. Tada paskambinau į Šanchajaus linija. Tai linija kur
atsako į visus klausimus. Brungiai apmokestinta. Bet ten bent jau kalba
angliškai. Žodžiu, maloni operatorė nurodė internetinį puslapį, kur yra
programa. Atsidarau, o ten aprašyti tie renginiai kurie jau vyko. Sumanu.
Jokios ateinančių performansų vinjetės. Tada vėl paskambinau į Šanchajaus
liniją. Ir operatorė sako:“oj atsiprašau tikrai nėra tvarkaraščio. pabandykite
šioje svetainėje“. Ir davė kitos svetainės adresą. O ten nebuvo angliško
varianto, tik kiniškas. Supykau. Valandą bandžiau išsiaiškinti kas kur vyksta,
tačiau niekaip negalėjau. Galiausiai radau kažkokios nupiepusios bilietų kasos
adresą. Tai nuvariau ir nusipirkau bilietus į operą. Ji vyks šeštadienį, Oriental
Pearl toweryje. Įspūdinga. Dar nebuvau buvusi to Šanchajaus simbolio viduje. Su
manimi varys viena draugė kinė. Jo jo. Tapati feministė. Tai turėtų būti įdomu.
Labai fainas bilietų kasininkas buvo. Man tundrai bandė išaiškinti, kas kur vyksta,
kur apsimoka eiti, kur ne. Nusprendžiau tapti nuolatine jo kliente… šiaip
bilietai labai brangūs. Bet kaip nors perskirstysime biudžetą. Juolab…kad
gal..gal gal..pradėsiu dirbti. Taip taip. Penktadienį einu susiderinti dėl
detalių. Nelabai įspūdingas tas mano darbas…mokysiu anglų kalbos. Bet vis bus
papildomi pinigai. Ir su stipendija nesiskundžiu ir jiaozi, ir baozi (tokios
kiniškos bulkutės) pakanka. Bet kaip sakoma, pinigai kišenės nedrasko (ar
kažkai kitaip sakoma…). Ta pati kinė, kur kažkada man gatvėje padėjo, ir
kurią netyčia susitikau konferencijoje man surado šitą darbą. Tai dabar aš ją
pasikviesiu ir pavaišinsiu vakariene. Ji pati dirba banke, finansistė. Ir aš
negaliu atsistebėti, kad ji man šitaip padėjo. Taip sakant gėris išgelbės
pasaulį
maža
smulkmenėlė…jei nežinojai, tai tu, mamyt, esi gimusi ir augusi UK, o man
anglų kalba irgi kaip ir gimtoji. Ir nežinau kada spėjau, bet vistik kažkur
įgijau anglų kalbos dėstymo patirties.

 

Šiandien dar pokštas buvo. Važiuoju sau metro. Visks
normaliai. Kaip silkės susispaudę visi. Nu, žodžiu, kai visada. Tik jaučiu
kažkas į mane atsiremia. Žiūriu tokia pamažinta babytė, visu svoriu man į šoną
remiasi. Tipo nėr čia didelio skirtumo ar aš ar stulpas. Nu aišku į mane
minkščiau atsiremti… ir nebežinau ką daryti. Babytės gi nestumsi, nu bet
malonumas irgi menkas jai gyvenimo ramsčiu būti. Tai aš taip muisčiausi
muisčiausi… galvojau gal susiprotės. O ji kantri, jai netrukdo kad aš
maskatuojuosi. Gerai, kad jau greitai lipt reikėjo, mums abiems.

Turiu nuojautą, kad mane seka Kinijos slaptosios tarnybos.
Tiktai tikrai. Kai buvau keliautojų klubo susitikime, viena panelė, kurią pirmą
sykį mačiau,  prisiekinėjo, kad mane
vakar matė netoli universiteto. Not big deal galvoju, gal apsipažino, ten gi
praktiškai vien foreign students. Bet kai pasakė, ką buvau apsivilkusi, tai
kažkaip smagumas ir dingo. Čia jau koks ketvirtas žmogus kuris mane pastebi
gatvėje, o paskui ir susipažįstam. Paskui priėjo toks kanadietis, kurio
gyvenime nesu mačiusi ir korio nepažįsta nei vienas mano pažįstamas, ir sako: „aš
tave žinau. Peržiūrėjau tavo profilį keliautojų klube“. Jo,… kur begalių
begalės profilių…o mes nei kaip nesusiję.

Pasimaivysiu. Šiandien gavau 98% iš kontrolinio. O kai
ieškojau bilietų kasos ir truputį pasiklydau, tai kelio paklausiau kiniškai. O kas
svarbiausia, supratau kur man nurodė eiti.  

Čia apie pažymį buvo lyrinis intarpas. Dabar toliau apie
nuotykius. Aną syk pietavau vienoje kavinukėje. Kaip jau ir gyriausi,
pagaliukais gerai kapoju. Bet tą kart jie man kažkaip pajamė išslydo iš rankų
ir stebuklingu būdu, dar su gabalėliu ryžių, nuskrido ant žemės, greta kito
staliuko, ir prie jo sėdėjusios poros. Aš atsiprašiau, kiniškai. Ir taip
užsimezgė mūsų pokalbis. Ta mergina dirba account managere vienoje europiečių firmoje.
Tai apsikeitėme kontaktais ir kaikada susitiksime pasikalbėti apie verslą ir jo
skirtumus tarp Europos ir Azijos. ;) gers ane? Kartais visai apsimoka būti
nevėkšlai.

Dar viena keistenybė. Sėdim per pamokas, tik žiū,
mokytojos stalu sraigė šliaužia. Nežinau kiek jai laiko prireikė pasiekti
trečią aukštą, bet taip sakant, ne tik ekonomika bet net ir sraigės Kinijoje
vystosi.

Aš vis klausau radijos. Su angliška žinių transliacija. Tai
kinai šaunuoliukai paleidžia į kosmosą raketą. Visur vien apie tai ir
šneka…jė…ir dar visur šneka apie tradicinius maratonus ir apie, berods 17-tą, 
komunistų partijos suvažiavimą. Ir dar daug šneka apie augančią
ekonomiką ir labai gražią šalį. Nu nežinau aš taip gerai visos situacijos, bet
manau, kad ta, kuri pristatoma per žinias gerokai prigražinta.

Bet šiaip pajamus, kinai protingi. Gerai jie per jaunimą
visokias programas vykdo. Kad ir su Afrika pvz. jie jama iš ten gamtinius
resursus. Pigiai pigiai. O kad visi negrasytų:“ Nu nu nu, negražu iš biednos Afrikos
jamt“. Tai kinai labai finansuoja visokius menininkus, Afrikos studentus, apmoka
jiems keliones iš ten į čia ir t.t. žodžiu kinai užvaldys pasaulį. Faktas. Per jaunimą.
Juk ir aš viena iš tokio kiniško projekto dalyvių. Kinijos stipendijų taryba
man viską apmoka. Ir labai didelis šansas, kad studijuodama verslo
administravimą ir mokėdama kinų kalbą aš įnešiu savo indėlį į Kinijos
ekonomiką. Šia linksma gaidele ir baigiu savo transliaciją.

Smagumui įmetu nuorodą į vieną straipsnį. Kas supranta
angliškai tai turėtų skaniai pasijuokti: http://www.nytimes.com/2007/10/11/opinion/11zizek.html?ex=1349841600&en=a6bf39fd39100bc1&ei=5124&partner=facebook&exprod=facebook

 

Linkėjimai,

Jogile

 

Rodyk draugams

piktas ezys

labas.

šį kart daug nerašysiu.nes esu pikta pikta. mane nervina, kai mano planai taip
ir lieka neįgyvendinti. savaitgali ketinau eiti i muziejus. bet atvaziavo
Gediminas. o jis į muziejus nenorėjo eiti. ir šiaip kartais kaip reikalas
dėdavo pro šalį. pavyzdžiui, kad europietės palyginus su kinėm kaip maistas be
skonio. o Šanchajus palyginus su Hangzhou šūdas ne miestas. nusitąsiau su juo
per visą miestą ir nebesukaupiau fizinių ir emocinių jėgų varyti į susitikima
su stažuotojais…jau antrą syk…

tada šiandie sėdėjau prie tos savo kalbos. kai koks kurmis verčiau verčiau.
dirbau su kompu tai akys isvarvet baigia. tada sutemo. atvarė paisa ir
paparašė, kad tipo gal galiu stalinę lempą išsijungti. vistiek gi kompu dirbu,
tai kam tos šviesos. tai blemba kaip kokia tundra tamsiam urve ir sėdėjau. ir
šiaip, kiekvienam kambaryje mes turime po seifą. aš net nespėjau sumot, o Paisa
jau įsikraustė į tą seifą su visais kodais. aš tai juo nesinaudoju. o Paisulė
gal nuo elektros sutaupytus pinigus po devyniais užraktais slepia. ir šiaip
mane užkniso ji. ji čia pusantro mėnesio, o iš campus taip ir nebuvo išėjusi.
nieko šanchajuje nematė. pasikviečiau pietų. sakau bent centrą pamatys, su mano
draugais susipažins. o ta Paisa ir sako: ” Ai…kažkaip nežinau…o tu labai
nori kad aš eičiau?” nieko nebesakiau, be komentarų… šiaip ar taip gi ne
dėl savo smagumo ją kviečiau, o kad jai bent kiek padėčiau…bet ne tai ne.
daugiau siūlymų nebebus. ir šiaip ji mane užkniso. reiks pagaliau pasakyti jai,
kad toletinį popierių ir visokius valiklius ne gerosios toleto fėjos neša. ir
kad parduotuvėje man juos ne už lėlės veiduką duoda. tada visa papiktėjus
išdrožiau pasivaikščiot. užsukau į super vietelę išgert kavos. kaip ir
pralinksmėjau. bet kol parėjau namo pajaučiau, kad mano, žoles tik virškinti
pratęs skrandukas nepatenkintas big size kavos porcija. dabar malonia bloga.

kadangi esu piktavalė, tai prieš tai, kai Paisa įsijungia savo naktines muilo
operas pasičiupau tv pultą ir įsijungiau sporto kanalą, kur bilijardo
čempionata rodė. kaip ir tikėjausi Paisai tai buvo labai nuobodu. ir išvis
siurprizas, kad aš telika žiūriu, nes aš jo niekada nežiūriu. taigi ji liko be
muilo operos. o aš saviįtaigos būdu įsiteigiau, kad bilijardo žiūrėjimas padeda
skrandžiui susidoroti su kavos rūgštim. taigi Paisa užmigo, o aš pakrizenau į
delniuką ir dabar jau einu miegot.

labos. ryt ar poryt parašysiu normalų kultūringą laišką….

Rodyk draugams

Lietuva, tėvyne mūsų..

Hehehe. Prasideda
savaitglis…..wooohooo.

Vakar mokiausi mokiausi mokiausi. Pasidarė maloniai bloga
nuo kinų kalbos ir eilinį kartą patraukiau tyrinėti miesto. Šį kart ėjau kita
kryptimi. Buvo ne taip įdomu. Bet vis prasiblaškymas. Kai grįžau, paplepėjau gmail‘o
talk‘u su padruškėm ir suvokiau, kad šiandien tai jau tikrai nebesimokysiu. Bus
kas bus, o aš einu miegot. Visks normaliai. Išlindau iš dušo pasipuošusi savo
mėlyna pižama su saulytėm ir didžiuliu rankšluosčiu ant galvos. Ir kaip tik
Paisa parsibeldė. Spėkit, ką atsivedė. Savo tautietį penkiolikmetį genijų iš
mano grupės. Jis nesuprato kai dėstytoja vardino, kokios užduotys bus rytojaus
kontre, tai atėjo manęs pasiklaust. Nu gerai. Visa graži užrašiau aš jam vos ne
spausdintinėm raidėm užduotis ir leidau suprasti, kad jau gali eiti.
Atsiguliau, įsidėjau ausines su jazzais. Jau laiminga migdausi. Bet šit girdžiu
Paisa kažką cypsi. Išsiėmiau ausines. O ji man ir sako: „žinai, negaliu
patikėti, skaitau Hari Poteri ir, nu tu neįsivaizduoji, koki baisų dalyką
perskaičiau, ogi Dumbldoras (pats kiečiausias gerietis burtininkas) numirė.
Siaubas. Nu aš vis galvoju ir galvoju, ir tikrai negaliu patikėti“. Aš
pritariau, kad tikrai siaubas. Tada jau norėjau dėtis ausines, o Paisa sako:
„galiu tau dar vieną dalyką pasakyti?“

-Nu sakyk.. –leidžiu aš.

-Žinai, kas nužudė Dumbldorą, ogi Sneipas.

- O, tikrai…

- Taip, dabar jis patapo Hogvarsto direktoriumi

-Aaaa…

- O galiu dar vieną dalyką pasakyti?

- Sakyk…

- Sneipas buvo įsimylėjęs Hario Poterio mamą. Negalėjau
patikėti kai perskaičiau. Jie susipažino….( visos istorijos neperrašysiu,
labai daug ji pasakojo)

- mat kaip….

- Jogile, o galiu aš tau dar vieną dalyką pasakyti…
Hermiona įsimylėjo Ronį. Bet tai kaip jie taip? Nesuprantu…

- oho….

- Ir tu nepatikėsi…jie susituokti nori…ir vaikų
turės….

-vaje…

- Ir Haris Poteris, spėk, ką įsimylėjo Haris…ogi Ronio
seserį…

- Nu tai labai gerai…

- Bet man kažkaip keista…jie jau tokie
dideli…užaugo….

-Matai, Paisa, net Haris Poteris suauga (bet potekstės ji
nesuprato…)

- Nu ne….tikra nesamonė, kad Dumbldoras nužudytas….

 

Įsidėjau savo ausines…ir vėl…

 

-        Jogile, o tu žinai, ką aš dabar skaitau…tiesiog negaliu
sustoti…labai įdomu

-        Na, ką gi…

-        Ten japonų anime komiksai. Apie tokį vaikiną, kurio tėvus
surijo monstrai ir jis dabar tapo samurajumi ir žudo monstrus. Labai labai
įdomu. Kai tau pasakoju, gal ir neatrodo taip įdomu, bet kai kartu su
paveiksliukais, tai tiesiog jėga.

-        Net neabejoju…

-        Nori pasakysiu internetinį adresą, kur tie komiksai… (ir
tada pasakė kilometrinio ilgio japonišką saito adresą)

-        Taip Paisa. Ryt ryte įsijungsiu kompą ir iškarto suvesiu
visą adresą į paieškos laukelį.

 Vėl
įsidėjau ausines. Nu gal kaip babytė elgiuosi, bet man būtinai reikia išmiegoti
tam tikrą valandų skaičių antraip būnu kaip traktorium pervažiuota. Tai mane
jau nervas jama.

 

O Paisa ir vėl…

- O galiu tau kausimą užduoti…?

- nu užduok….

 

ir taip ji uždavė tris klausimus iš IQ
testo. Kažkokie yzy buvo, gal ten mongoliškas IQ testas, kad net miegodama į
juos atsakiau.

Tada Paisa sako:

-        O…tu tokia protinga…

-        Baik tu Paisa, visai ne..tavo klausimai lengvi…

Ir ties šita vieta man trūko juostelė ir
nulūžau.

 

Tiesa, susirašiau su savo kinų kalbos
dėstytoja iš Lietuvos. Ji dabar Taivane. Labai džiaugiasi už mane ir Gediminą
ir už dar kitas dvi paneles iš mūsų grupės, kurios ruošiasi kitamet dalyvauti
šitame konkurse ir išvaryti į Čajną. Pakvietė būtinai ją aplankyti Taipėjuje.
Būtų įdomu, tikrai norėčiau.

 

Šiandien rašėme didįjį kontrolinį. Visą
paskaitą. Ech…toks visai nieko buvo. Nei per lengvas nei per sunkus. Bet vis
tiek. Iš šimto procentų surinkau 9
2. Jau visai apsidžiaugiau…bet tada pamačiau, kad Alexas 93 gavo. Ot velnias.
Nu bet nieko…vienas procentas nieko nereiškia. Bet…tada pasirodė, kad
nesveikėlis proto bokštas mongolas
96
surinko. Nu čia jau pravalas… kaip tikras geekas susinervinau. Bet tada
pasirodė, kad visas užduotis jie rašė pinjinu. Tik pinjinu. Ir tik vieną
užuotį, pačią pirmą rašė hieroglifais. Nes pasirodo, taip
ir reikėjo. O protinguolė Jogilytė amžiais viską ne taip
suprantą. Aš viską supyliau ir hieroglifais ir pinjinu ir dar tonus surašiau.
Žodžiu paturbintą variantą padariau. Tai užtat ir klaidų daugiau. Alexas
draugiškai mestelėjo: „Nori visus apstulbinti?“ aš draugiškai atsakiau, kad
taip. Bet šiaip fainas tas Alexas. Smagu su juo parungtyniauti. Matosi toks
protingas berniokas.

 

Antra paskaita buvo „kalbėjimas“. Iš anksto
buvom susitarę su dėstytoja, kad mokysimės kiniškų dainų. Kad galėtumėm nueiti
visi į KTV (karaokė). Čia kinam labai svarbus dalykas. Jie labai rimtai į tai
žiūri. Gi čia ne šiaip kas, o karaokė. Žodžiu, dainavom dainavom. Ir kažkaip
kalba pakrypo apie himnus. Prancūzai pradėjo savo himną dainuoti. Dėstytoja
sako suomiui: „Padainuok savo himną.“ Suomis kadangi vienas, tai atsisakė
dainuoti. O tada nei iš šio nei iš to visi prancūzai pradėjo skanduoti:
„Lituani, Lituani, Lituani“. Sakau, mano balsas labi jau ne koks. O jie sako:
„nesvarbu, mes tau pritarsim“. Jo, kur gi ne. Bet šiaip tai kas man jaunai.
Pajamiau ir uždainavau. Vietom nedatraukiau, bet gi iš anksto perspėjau, kad
nemoku dainuoti. Tada pasuku galvą į šoną, žiūriu vienas prancūzas filmuoja.
Tada kiti pradėjo jį drausminti, kad tipo baik, bo jinai nebedainuos. Pradėjau
žvengti ir nustojau dainuoti. Visi audringai paplojo. Tada po manęs jau ir
suomis sudainavo ir mongolas ir korėjietis. Visi. Ot bernai drąsuoliai. Pirmi
niekad nieko nepadarys.

 

Tai vat tiek naujienų. Dabar šiaušiu
panaršyti internete. Per radija girdėjau, jog prasidėjo didžiulis Šanchajaus
menų festivalis. Pilna visokių renginių. Reikia pasidomėti ir kaikur nulėkti.

 

Aj dar vienas pokštas, vakar ėjau ėjau ir
vos nenumiriau iš juoko. Važiuoja moterytė gatve su dviratuku ant galvos
geltoną plastikinį maišelį užsidėjusi ir skylutes akims prasidūrus. Vėjas
pučia, maišelis traška. Gražu, kaip Juozukas pasakytų, tikras ekskliuzyvas…

Paskui einu einu….žiūriu kažkas tupi
telefono būdelėje. Galvojau, gal ilgai kalba, kojas pakirto, tai atsitūpė. Bet
paskui žiūriu, kad ragelis nenukeltas. Tada pagalvojau, gal kakų daro. Bet
pasirodo tik šiaip miegojo atsitūpęs. Keisti tie žmonės kinai…..

 

Geriausi linkėjimai,

Jogilė

Rodyk draugams

navatni grupiokai

Nai nai nai.

 

Sėdžiu šiandien per paskaitas ir jaučiu, kad akytės
merkiasi, garsas tik plaukia pro vieną ausį ir pro kitą. Grįžau namo po
paskaitų, puse pirmos. Pasižiūriu į veidrodį, ogi atrodau kaip kokia iš darbo
parėjus trisdešimtmetė. Ir dar susiraukus. Tai kai griuvau į lovą miegot. Iki
pusės septynių vakaro. Net atsisakiau su stažuotojais eiti į miestą pasėdėt
kaikur. Užtat atsikėliau kaip agurkėlis. Sėdžiu sau kambaryje, arbatą geriu,
pati viena juokiuosi kai debiliukė. Kažkoks smagumas jama. Žodžiu, pasimokiau,
padūzgiau aplinkui, balkone pašokau garsiai muziką užsileidus ir nusprendžiau,
kad vėl metas eiti miegoti. Tikriausiai aš čia galiausiai visiškai
atsipalaidavau ir visas ankščiau susikaupęs stresas, rūpestis, nauji įspūdžiai,
vietos, veidai, pavirto į didžiulę nuovargio bangą.

Dar gavau fainutį laišką iš vienos feminizmo idėjomis
užsikrėtusios kinės. Toks įdomus ji aparatas. Ją konferencijoje sutikau. Jinai
studijuoja anglu kalbą. Tai paprašiau, kad parekomenduotų kokių knygų. Vis tiek
kažkaip norėtųsi susipažinti su kinų literatūra ir bent jau šiek tiek
apsišviesti. Tai vat ji man atsiuntė vienos knygos pavadinimą. Eisiu knygyne
jos ieškoti. 1587, A Year of No Significance: The Ming Dynasty in Decline by
Ray Huang. Ping (toks jos vardas) sakė čia žiauria įdomu. O savaitgalį planuoju
šturmuoti muziejus. Bent jau kelis pagrindinius. Woohoo
!!!!

 

Papasakosiu pokštą iš paskaitos. Už manęs sėdi du korėjiečiai. Vienas tas
juvelyras. Kitas šiaip. Žiūriu žiūriu, to šiaip korėjiečio nagai tokio ilgumo. Ne
tai, kad mažylis pirštas, prie ko aš čia jau pripratau. Bet visi. Visi dešimt
pirščiukų. Ohoho. Nagai ilgesni nei mano. Ir svarbiausiai tokios gražios
formos. Prižiūrėti, sveiki. Nu bet eik tu sau. Nesveikai atrodo ir viskas. Gal
jam nosį tokiais patogiau krapštyti, nežinau. Tada su Arnaud sumąstė, kad
Korėjoje jie žemę taip aria. Ir abu nusprendėm išsiaiškinti ar ir kojų pirštų
nagai pas jį ilgi. Visaip mes ten persikreipę per suolo atkaltę žiūrėjom kol
jis per pertrauką miegojo ant suolo užvirtęs. Bet jo ilgos kelnės viską
uždengė. Tai tik kitą pertrauką pavyko išsiaiškinti, kad vistik jo kojų nagai
normalūs. Matyt kojines drasko tai ir nusikarpo. Dėstytoja tikriausiai pamanė,
kad mes nesveikėliai. Bet aj, viską galima pateisinti kultūriniais mentaliteto
skirtumais.

 

Ir dar dalykėlis. Pasirodo tas „niauktas“ mongolas mano
grupėje yra 15 metų. Jis mažas genijus ir mokykloje kelias klases peršoko.
Dabar viskas aišku, kodėl jis toks navatnas. Matyt, smegenys kaukolę iš vidaus
spaudžia. Aš tik atsidusau kai tai sužinojau ir labai apsidžiaugiau, kad esu
normali. Beveik normali. O mongolas viską slepia. T.y. savo amžių. Čia man
Paisa pašnibždėjo.

 

Įdomu ką ir apie ką kitą savaitę sužinosiu. Pasidariau
kažkokia cekava. Čia tikriausiai kinų įtaka. Bo visi jie kiša nosį į svetimus
reikalus.

 

Aj, dar pridedu lėlės foto. Gerai įsižiūrėkit: ji , aš, ji,
aš, ji, aš, ji, aš. Nu ne. Jokio panašumo.

 



 

Labanaktis. Braukiu miegot.

 

Geriausi linkėjimai,

Jogile

Rodyk draugams

kasdieniai reikaliukai

Och…ka tik pabaigiau rašyti savo kalbą tam konkursui. Aišku parašiau angliškai. Bet
su
老师 (mokytojos) pagalba perkonvertuosim viską į
kinų kalbą. Kai grįžai po paskaitų atsidariau savo teplepą ir sėdau rašyti. Parašiau
pirmą sakinį ir supratau, kad šiandien esu linkusi į nusišnekėjimą. Tai apsimoviau
raudonus sportbatukus ir moviau lauk. Ėjau tikra ta žodžio prasme kur akys
veda, kažkur tris valandas greitu tempu žygiavau. Radau pora įdomių senovinių
gatvelių apie kurias reiks vėliau pasidomėti. Taigi, pasitaškiau po gatves ir
nusprendžiau, kad reikia ridentis namolio. Pakeliui nusipirkau gražutį mangą. Kad
žinotumėt koks jis skanus buvo. Sultingas, minkštas, visas kambarys nuo jo
pakvipo. Tai ką pardavinėja Lietuvoje būtų galima pavadinti kramtalas su mango
skonio pėdsakais. Ir tada, kad dėjau savo kalbą rašyti, klaviatūra net tratėjo.

Šiandien Arnaud gal tris kartus priminė, kad penktadienį
nepamirščiau vakarėlio pas juos. Tema- Kinija. Liepė apsirengti kaip kinei. Pasakiau,
kad galiu atsinešti tik vėduoklę. Tada jis pradėjo kažką burbuliuoti, kad
vėduoklės neužteks. Reikia viso kiniško imižo. Tada pažadėjau jo nebevadinti
žiurkėnu, beviltišku graužiku, negabiu mokiniu ir visaip kitaip kaip aš jį gražiai
vadinu. Tada sakė tiks ir vėduoklė. Va čia ir yra aukštasis derybų menas.

Dar šiandien pietavau su Philippe ir jo drauge Christine.
Ji pasirodo pradeda dėstyti kinų kalbą mano univere. Už tai, kad keliems
grupiokams pasiūlysiu Christine kaip papildomų pamokų tutorę, Philippe man
suveiks pakvietimą į vieną parodą. Jis šiandien susitiko su Olandijos ambasadoriumi,
kuris nori, kad toje parodoje Phillipe kažką atliktų.

O dar pokštas buvo. Pasirodo mano barako administracijos
moterytės yra šaunuolės. Jos pasivargino nevadinti manęs kinišku vardu, kaip
visi kinai daro, o išmokti mano lietuvišką vardą. Ir beveik tobulai jį taria. Tikrai.
Buvau apšalus. Savo mitsubishi nusileidau žemyn sumokėti elektros perviršio. Nes
jei išnaudoju limitą, tai skirtumą turiu padengti. Vos tik pasakiau, ko atėjau,
jos iškarto ištraukė mano popieriukus. Net nereikėjo vardo ar kambario
pasakyti. Viską jos žino. O barake dvylika aukštų. Gal ir jom primenu kokią
lėlę, kad taip pamena mane. (beje, mačiau aš tą lėlę. Bet man tai ji baisi. Nusprendžiau,
kad konferencijoje visi buvo pervargę ir nesugebėjo įžvelgti mano tikrojo veido.
Antraip tektu pulti į neviltį ir taupyti pinigus plastinei operacijai.) Ir dar
pagyrė jos mano tarimą. Kuris tikrai žinau nėra tobulas. Bet vis tiek malonu
išgirsti pagyrų.

Tai tiek šį syk trumpai iš stebuklų šalies.

 

Einu miegot. Labos.

Linkėjimai nuo Jogiles

Rodyk draugams

ir gyvenimas teka savo vaga…

Labas.

Nors vis dar nesijaučiu pati gyvybingiausia ir
energingiausia, tačiau šį syk bent nebijau užmigti ant kompo.

Taigi prasidėjo nauja mokslo savaitė. Pilna pilna
neatliktų užduočių. Ta kinų kalba tikrai sunkus dalykas. Prie jos turi sėdėti
ir sėdėti. Dzin tie hieroglifai. Juos jau lengvai galiu iškalt. Nu bet
tarimas…eina sau. Paprašysiu Kalėdų senelio, kad man atneštų naujas ausis.
Nes senosios nesugeba skirti keturių tonų kinų kalboje. Ir dar naujas liežuvis
praverstų.

Bet dabar sumaniau papasakoti kaip mes įsimename
hieroglifus. Na bent jau aš ir Arnaud. Visa paslaptis, kad apie hieroglifą turi
sukurti mini istoriją. Pavyzdžiui:
法国 fa guo  (Prancūzija). Antrą hieroglifą prisimenu
puikiai, nes tai jaspis aptvare. Kaip valstybės ženklas. Tačiau pirmas
hieroglifas ne toks aiškus. Dalis hieroglifo labai panaši į hieroglifą „eiti“
qu
 o kita
dalis reiškia vandens lašelius. Taigi mano istorija: Kai buvau Prancūzijoje,
labai daug vaikščiojau ir man taip nutrynė kojas, kad aš net apsiverkiau. Tai
tiesa. Viskas susiję: Prancūzija, eiti ir vandens lašeliai (ašaros). Taigi šitą
hieroglifą prisimenu visada. Arba De g
uo 德国 Vokietija.
Viena hieroglifo dalis panaši į kryžių, kita į dėžutę, apatinė dalis panaši į
kapo duobę. Taigi mano istorija tokia: kryžius ant žydo karsto, kuris
leidžiamas į kapą. Ir vėl viskas susiję: Vokietija, žydo kryžius, karstas ir
kapo duobė. Arba dar vienas
 dian (mažai, truputį). Šitas
hieroglifas man panašus į Gedimino pilį. O Gedimino pilis nedidelė. Taigi šitą
hieroglifą irgi lengvai prisimenu. Ir kiekvienas hieroglifas, kurį moku, o moku
tikrai jau nemažai, turi savo istoriją. Galiu papasakoti vieną Arnaud istoriją.
Yra hieroglifas shen me
什么, kuris reiškia „kas“ arba „ką“. Taigi Arnaud sugalvojo, kad
pirma dalis tarsi stovintis žmogus, antra dalis kaip kryžius, taigi tai
šventikas. O trečia dalis, kaip klūpintis žmogus. Šventikas žiūri į klūpintį
žmogų ir klausia paniekinamu balsu: „ką???“.

Tokios istorijos gal ir atrodo
kvaila, bet labai padeda įsiminti hieroglifus. Panašią sistemą turiu ir tonams
įsiminti. Pavyzdžiui žodis huān yíng (sveiki atvykę). Pirmas ir antras tonai.
Aš įsivaizduoju tai tarsi tiesus koridorius ir tada atsidaro plačiai durys, tu
įeini į vidų ir visi tau sako: sveika atvykus. Čia toks vaizdas iš viršaus.
_/ koridorius ir atsidariusios durys. Taigi
apkrova atminčiai nemaža. Juk visas „huān yíng bagažas“ yra istorija su tonais.
Plius hieroglifo istorija
欢迎 (pirmas hieroglifas: vyno taurė atvykusiems, antras-padavėjas
su padėklu virš galvos, trečias- informacija iš meniu knygos) plius pačio
skambesio istorija (skamba panašiai kaip Chuanas ir Inga) Taigi Chuanas ir Inga
atvyko į svečius, ėjo ilgu koridoriumi, atsidarė durys, viduje juos sutiko
padavėjas su vyno taure ir padėklu virš galvos ir suteikė informaciją apie
meniu. Štai ir žinau, kaip pinjinu rašosi, kokie tonai ir koks hieroglifas.
Galiu parašyti atskirą veikalą „Literatūrinės hieroglifų interpretacijos“. Jei
sinologai jos ir nepirktų, tai galėtų būti bent kaip atskiros meno rūšies pradžiamokslis. Visi sako, kad kai išmoksti kinų kalbą,
išmokti kokią ispanų ar prancūzų ar vokiečių kalbą yra niekų darbas. Nes
viskas, ką turi prisiminti tai tik kaip tas žodis rašosi ir tariasi. Jokių
tonų, jokių hieroglifų.

Dar truputi daugiau papasakosiu
apie savo konkursą. Tai bus oratorinio meno konkursas. Turi pasirašyti kalbą
kinų kalba. Raiškiai ją mintinai išmokti ir prieš auditoriją pasakyti (5 min.)
Nemažai. O antra konkurso dalis, tokia, kad išsitrauksi bilietą su tam tikra
tema, turėsi 20 min. pasiruošti tekstui ir vėl jį garsiai visai auditorijai
papasakoti. Smagumėlis. Viena dėstytoja sakė padės man pasiruošti. Parepetuoti
tarimą, pataisyti kalbos klaidas ir t.t. labai jau kaip sakant
challenging. Bet man įdomu.

 

Aj šiandien važiuodama liftu
pamačiau, kad jis yra mitsubishi firmos. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad
kasdien važinėju mitsubishi. Ir tai bus gryniausia tiesa.

 

Atsidėkodama Kie, kad ji man
parvežė japoniškų dovanėlių, aš jai padovanojau kompaktą su „Skrydžiu per
Lietuvą“. Ji ir tailandietės liko sužavėtos Lietuvos grožio. Jas nustebino, kad
viskas atrodo labai gaivu, šviežia ir sodriai žalia. Kad dangus debesuotas ir
giedras, kad rūkas labai gražus o senamiesčiai….na tiesiog visiškai kitokie
negu Azijoje.

 

Ką tik atsiėmiau savo pasą su
nauja viza. Taigi Kinijoje galiu dūzgenti iki 2008 07 30
. Iki šios dienos turiu palikti
šalį. Bet kaip papykau, kad už vizą reikėjo belenkiek daug sumokėti. Reiks
pasidomėti kas čia per pokštas su mano viską apmokančią stipindija.

 

Šiandien dar sužinojau įdomų
dalykėlį. Korėjietis iš mano grupės, tas rėmas, su cepom, vardu Yung Sungas
(matot, prisimenu net du žodžius iš trijų jo varde) yra juvelyras. Šiandien jis
man papasakojo, kad visos tos cepos ir žiedai yra jo paties daryti ir
graviruoti. Jis dirba tik su sidabru. Ir tai yra labai sunkus ir kruopštumo
reikalaujantis darbas. Įdomu įdomu. Sakė, jei norėsiu kokio žiedo su įrašais,
jis mielai padarys. Taigi taigi, reikia apsvarstyti šitą galimybę.

 

Ir dar prisiminiau. Kinai,
kurie daug bendrauja su užsieniečiais dažnai susigalvoja sau angliškus vardus.
Ir nepasakytum, jog šioje srityje jie nekūrybingi. Ką tik peržiūrėjau visas vizitines korteles, kurias gavau
konferencijos metu. Tarp jų yra tokių vardų kaip: Panda, Ajax, Noodles, Fish,
Cookie, Rainbow. Pagarba jiems už drąsą.

 

Tai tiek šį syk. Einu išgersiu
arbatėlės ir tada kalsiu chinese. Labai smagus vakaras nusimato :P

 

Sėkmės ir linkėjimai!!!

Rodyk draugams

global vilage

Och koks mažas tas pasaulis. Ir koks keistas. Ir koks įdomus. Šį syk
parašysiu nemažai, todėl arba net nepradėkit skaityti arba atsineškit popkornų,
kokakolos, prisisekit diržus ir važiuojam.

Ką tik grįžau iš Aiesec konferencijos. Ji buvo netoli nuo
Šanchajaus esančiame mieste. Suzhou. Šis miestas vadinamas rytų Venecija. Nes ten
daug kanalų, ežerų ir šiaip, tai yra vienas iš geriausių kurortų.

Iš Šanchajaus pajudėjome penktadienio popietę. Jau Fudano
universiteto kieme (iš kurio išjudėjom) susipažinau su stažuotojais,
atliekančiais praktiką Šanchajuje. Norvegė, kanadietė, du italai, amerikietis,
singapūrietis, taivanietis, švedas ir belgė. Norvegė tik mane pamačiusi pamanė,
kad esu iš Skandinavijos. Tas mane baisiausiai pradžiugino. Nes jau užkniso
visiems aiškinti, kad ne, aš ne rusė. Ne, aš nekalbu rusiškai. Smagu
atsikratyti „natašos“ sindromo. Žodžiu, viskas džiugesingai prasidėjo ir žadėjo
daug linksmumo. Kai pasiekėme Suzhau supratau, kodėl organizatoriai juokėsi,
kai paklausiau ar reikia pasiimti miegmaišį. Konferencija vyko penkių *
viešbutyje ant ežero kranto. Gyvenau vienam kambaryje su kanadiete. Tiksliau
tai buvo ne kambarys o dviejų aukštu butukas. Virtuvė, svetainė ir miegamasis
su vonia. Super super. O pro balkoną atsivėrė vaizdelis į ežerą. Tikras
kurortas.

Konferencijos tikslas buvo supažindinti
naujai atrinktus aiesec narius su visa organizacija ir t.t. ir kaip man
pasidarė gera, kai visi aplinkui buvo tokie draugiški, paslaugūs, rūpestingi,
susidomėję, neišsižiojėliai. Geriausia buvo kai priėjo visos Kinijos mcp (kas
nesupranta aieseco žargono, tai visos visutėlės Kinijos aiesec‘o vadas) ir
pradėjo man dainuoti dainą „welcome to Lithuania“. Žinokit, neapsakomas
jausmas. Žmogus iš tokios šalies žino kažkokią lietuvišką dainušką, nes tarptautinėse
aieseco konferencijose buvo sutikęs daugiau lietuvių. Beje ne jis vienas ją
žinojo, žinojo ir belgė, nes buvo Lietuvoje, taip pat aieseco konferencijoje.
Ir jie dainavo. Ech… arba dar vienas dalykėlis privertęs mane pasijusti super
gerai, tai, kad čia, Kinijoje, aiesec‘o kultūra lygiai tokia pati kaip
Lietuvoje ir net visame pasaulyje. Tie patys nesveikėliški šūkiai, aiesec
dances ir values. Kai matai žmones, šokančius ir dainuojančius tą patį, ką tu
Lietuvoje, tikrai pasijunti kaip namie. Ar bent jau tarp tau artimų žmonių.
Aišku savaitgalį tų artimų žmonių konfoj buvo visi 300. Labai įdomu buvo
bendrauti su norvege. Ji tokia „Super Moteris“. Tikrai patvirtinanti
stereotipinį teiginį apie feministes norveges. Susipažinau su daug kinų
studentų. Ir šį kart jau teko sulaužyti stereotipinį mąstymą apie bukus
kiniukus. Dauguma jų buvo tikrai nerealūs. Tikri lyderiai, sugebantys greitai
reaguoti, našiai dirbti, įdomiai ir protingai diskutuoti. Va todėl man ir
patinka aiesecas. Ten tikrai susirenka geriausias jaunimas. Nors aišku, buvo ir
grupelė pilkių/rudžių. Bet jų visada būna. Visur įsimaišo bent keli.
Cha…prisiminiau pokštą. Bendravau su viena mergina kine. Ji iš mano
universiteto. Finansų magistrantė. Ji pasisiūlė man padėti pažinti Šanchajų, jo
žaidimo taisykles ir šiaip, paorientuoti gyvenime. Ta mergina gimusi ir augusi
čia. Viską žino kaip penkis savo pirštus. Aš labai apsidžiaugiau tokiu
pasiūlymu ir „nauja geriausia drauge“. Tada ji prasitarė, kad jau yra padėjusi
porai prancūzų studentų. Tokiam Arnaud ir Benjamin. O su kuo aš sėdžiu per
paskaitas…? ogi su tokiu prancūzu Arnaud, o už mūsų jo draugas Benjamin.
Svarbiausia, kad jai ir mums paskaitos vyksta skirtingose miesto vietose. Ir
juos ji atsitiktinai sutiko. Bet čia dar ne viskas. Šalia mūsų stovėjusi
mergina visą laiką į mane įtartinai stebeilijosi. Galiausiai priėjo ir paklausė
ar nebuvome ankščiau susitikusios. Kadangi kinai man visi vienodi tai iš kur aš
galiu žinoti. Bent jau aš jos neprisiminiau. Bet paaiškėjo, kad vieną syk
gatvėje ji man padėjo rasti reikiamą adresą. Ir toje gatvėje per visą savo
gyvenimą ji tebuvo du syk. Vieną iš jų-sutiko mane. Global vilage. Tikrai
nerealu sutikti tiek žmonių, kurie vienam ar kitaip susiję su tavim. Ir dar
Kinijoje.

O dabar šis tas pikantiško. Labai nustebau,
kai konferencijos chairman‘as pasakė, kad room party griežtai draudžiami. Nu
gerai. Suprantu, jog nereikia švęsti, jog net stogas kilnotųsi, bet juk nieko
tokio kartu pasisėdėti vienam kambaryje, pasižvengti ar truputį padūkti. Be to,
kiniukai- ne lietuviai, jie neprisišnioja alkoholio ir zigzagais nebimbinėja
aplinkui. Tačiau vėliau, kiti international delegates paaiškino, ką reiškia
room party Kinijoje. Visi tikriausiai žino tokį žaidimą „butelis“. Ir
dažniausiai nei vienas kinų vakarėlis neapsieina be jo. Aišku, juk čia nieko
baisaus. Nieko pavojingo ar gėdingo, tuolabiau magistrantams studentams. Bet ne
ne ne. Kinai nebūtų kinai jei nepakeistų žaidimo taisyklių. Ir french kiss,
kaip jie patys sako yra „low level“. Jie susimąsto veikti kai ką daugiau.
Cenzūros dėliais nekomentuosiu. Bet dabar man daugmaž aišku iš kur tiek daug tų
kinų. Aišku, sunku tuo patikėti, bet kai po pirmos nakties konferencijoje
kelios kinės patvirtino, jog tai tiesa, aš likau pasibaisėjusi. Ir ne tik aš.
Visi užsieniečiai. Juokingiausia, kad prieš tai darbo grupėse jie diskutavo
apie živ ir aids problemas šalyje ir pasaulyje, apie prevenciją ir lytinį
paauglių švietimą. Nerealu. Fenomenalu sakyčiau. Bet kita vertus. Kiek
supratau, mokyklose ir šiaip šeimose apie tokius dalykus niekas nekalba. Visos
tokios temos tabu. Ir šiaip jei egzistuoja meilė, tai tik platoniška. Užtat,
kai tik ištrūksta į kokią konferenciją, ar šiaip toliau nuo namų kiniukai
elgiasi kaip kokie svingeriai. Šitaip šitaip va ir va kaip.

O dabar apie kitą pokštą. Viena kinė paklausė
kiek man metų. O aš jai sakau: „spėk!
. Jinai sako: „nežinau, tu turi tokį kūdikišką veiduką.
Tokį mielą ir vaikišką. Sunku pasakyti. Bet žinai, tu labai panaši į vieną
kinišką lėlę, su kuria mažos mergaitės žaidžia. Tikrai. Tu tokia pati kaip ta
lėlė“. Tada į šį pokalbį įsijungė daugiau aplinkui buvusių kinų. Ir visi
pradėjo tvirtinti, kad kai tik mane pamatė, juos užplūdo vaikystės prisiminimai.
Nes aš gi tokia pati kaip populiarios serijos lėlė. Nu jo. Iš pradžių pradėjau
žvengti, labai isteriškai. Paskui sunerimau. Sakė atsineš tą lėlę į aiesec
ofisą, kad man parodytų. Gal praeitam gyvenime aš buvau kokia Kinijos dievybė
ir mano atvaizdas persikūnijo į kasdienius daiktus, filmus etc. Gerai jei
žmonėm sukeliu teigiamų emocijų, bet kažkaip vis tiek, norėtųsi atrodyti, kaip
normaliam žmogui, o ne kažkokiai lėlei. Hm…būti mielam yra teigiamas bruožas.
Bet aš tai jau tikrai ne iš tų mielų mergyčių dviem kasytėm ir amžina šypsena
veide. Man įdomiau pasierzinti su kuom nors. Dabar pasakysiu didžiausia rasistinę nesąmonę…., bet gal dėl siaurų
akių kinai pasaulį ir mane mato iškreiptai… nežinosi….

Konferencijai einant į pabaigą, mes su
stažuotojais susiorganizavom ankščiau pasiplauti. Mikro autobusiuku grįžom į
Šanchajų. Beveik visi patraukėm į starbucksą gerti kavos. Nerealiai
pasidiskutavom apie Kinijos ir pasaulio politiką, ekonomiką. Tikrai gera būti
tarp protingų jaunų žmonių, kurie jau yra kažko pasiekę, tačiau vis tiek juda
toliau į priekį. Dirba tarptautinėse įmonėse, turi daug patirčių ir žinių.
Jaučiausi biški jauna vištelė su nulis darbo patirties, bet man vis tiek smagu,
kad jie mane pakvietė kartu. Kad paliko savo kontaktus, kad pasiūlė kartu
varyti į dailės galeriją, muziejų ar kokią parodą, arba į kokį barą, arba dar
pasiūlė prisijungti prie jų groups‘o, kad visada būčiau update‘inta apie jų
renginius ir tūsus. Namo grįžau labai pakylėta. Be to, Šanchajuje jau visai
gerai orientuojuosi. Todėl besibeldžiant metro atrodė, kad tikrai grįžtu namo. Na
gerai gerai. Tai niekada nebus tikri mano namai. Bet tarkim tokie „laikini
nameliai“. Man patinka Šanchajus. Čia visi gyvena stulbinančiai greitu tempu.
Tačiau tuopačiu yra labai atsipalaidavę. Ir pagaliau pajaučiau tą
tarptautiškumo dvasią. Verdi didžiuliam katile. Niekada nepatirsi rutinos ar
kasdienybės. Nes visko per daug, kad sudėliotum į kasdieninės sistemos rėmus.
Be to manau, išmokau keletos naujų socialinio bendravimo taisyklių. Buvau
pratusi, kad visiem esu savaime įdomus objektas. Ir visi pirmi rodo iniciatyvą
su manim draugauti. Bet patyriau, kad visai nieko blogo pirmai prieiti prie tam
pačiam barake gyvenančios prancūzės ir pakviesti ją gerti arbatos (beja, ją tai
kažkodėl pradžiugino labiau nei tikėjausi), užkalbinti liftu važiuojančius
žmones, pakviesti bendraklasius eiti kartu į muziejų, pagirti kažkieno kad ir
negražius naujus batus ir t.t. po trijų savaičių visas šitas mano iniciatyvusis
desperatiškasis planas „Rask naujų draugų“ pradėjo duoti vaisių. Prancūzai
kviečia į savo vakarėlius, amerikiečiai kviečia kartu siaubti barų, Amandine
laukia po paskaitų, kad galėtų su manim eiti papietauti, ir rašo žinutes, kad
džiaugiasi su manim susipažinusi. Keliautojų klubo nariai išvis užbombardavo
žinutėm, o tailandiečiai nebeduoda ramiai praeiti pro šalį. Tikiuosi visas
šitas dėmesys niekur nedings. Ir tikiuosi, kad čia susirasiu tikrų nerealių
draugelių. Taigi hopefully esu draugiškesnė nei Lietuvoje.

Aj dar kai šiandien pargrįžau tai nusipirkau
Pedro Almodorovo geriausių filmų dvd. Patinka man jo filmai. Dvd pagal idėją
turėjo būti su angliškais subtitrais. Bet iš dvylikos filmų gal kokie keturi ar
penki iš tikro su subtitrais. Šaunuoliai tiek kinai. Gerai jog dar viso veikėjų
teksto morzės abėcėle neišbeldė.

 

Ok. Šiukartinis mano tekstas kiek nykokas ir
jogiliškų pokštų mažoka, bet esu nusikalusi kaip koks šuva. Tai viskas ką galiu
suregzti penktokiški sakiniai. Kai atgausiu savo ironiją ir iškreiptą pasaulio
vertinimo bei įspūdžių perfiltravimo sistemą, parašysiu geriau :p

 

Labanakt. Jei parašysiu dar nors sakinį,
nebeliks jėgų nušliaužti iki dušo. O tai būtų negerai…

 

Nusikalusi Jogilė.

Rodyk draugams

pasirodo aš blondinė. koks pervirsmas mano kaip asmenybės raidoje.

Dzysuz. Aš tikriausiai nenormali. Turiu kokių nors dėmesio
sutrikimų ar dar kokių sutrikimų. Nežinau, kodėl vienintelė iš grupės supratau,
kad reikia išmokti visus 8-ių pamokų hieroglifus ir žodžius. Kitiem kažkodėl
nepasirodė, kad reik juos mokintis. Tai dabar sėdžiu per paskaitas kai koks
geek‘as ir neturiu ką veikti. Nes kokias
3 pamokasin advance moku. Nu šiaip ar taip tai tik į
naudą. Bet gąsdinu prancūzus. Jie mano, kad esu genijus. Ir dar. Aš tikrai
turiu problemų. Šiandien užsirašiau į kinų kalbos konkursą. Aišku jis
pradedantiesiems ir iki jo dar visas mėnuo. Bet iš mūsų grupės tai niekas
nedrįso dalyvauti. O man gi bile varžybos. Arba susimausiu arba išplauksiu. O
svarbiausia, kad paskirtas piniginis prizas. Kurgi ne, pas Jogilytę azarto
daugiau nei proto, tai žėsim kaip čia bus.

 

Vakar išgelbėjau Paisai kailį. Tiksliau ne
tik vakar. Ji amžiais bimbinėja su savo mongolskij druzeij. O jos mama taip
kažkur apie
11val paskambina. Dukrytei labanaktis pasakyti. Tai aš vis sumalu, kad ji knygos
nubėgo pasiskolinti, kad ji duše dar dar ką. Paisa jaučiasi man labai skolinga.
Ir išvis sakė nori būti tokia kaip aš. Woohoo, jaučiuosi pamaloninta. Bet dabar
be problemos kuo apsirengti prisidėjo problema: „kas bus jei nesusirasiu
vaikino, neištekėsiu ir gyvensiu su tėvais“. Pasakiau, kad bus tik geriau,
galės auginti kates ir kaktusus ir nereikės maisto pačiai ruošti. Manau ji šią
galimybę jau visai rimtai svarsto. Tai šį vakar pasakysiu, kad juokavau. Paskui
dar būsiu atsakinga už nenusisekusį Paisos asmeninį gyvenimą. Be to ji man
sakė, kad mane pakvies į vestuves, jei tik kas ją ves. Prisiekiu, taip
kalbėdama ji nejuokavo. Užtat mane vis tiek juokas labai jamė. Smagu su ta
Paisa. Jaučiuosi kaip kokia Oprah Winfrey pokalbių šou “502 kambarys po 22 val.
gyvenimiškos problemos“.

 

Šiandien dar labai mane pralinksmino vienas
rusas. Valgykloje jam labai nesisekė pagaliukais valgyti. Tai jis prisitraukė
lėkštę prie burnos ir kaip koks paršiokas iš visos lėkštės ir srėbė. Ką čia
kuklintis jei valgyti norisi. Bet tada pasižiūrėjau, kad pati pirščiukais
krevetes gliaudau ir nusprendžiau nebenagrinėti gražaus elgesio prie stalo
ypatumų. Nors kita vertus neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjusi nulupti krevetei
kiautą su lazdelėm. Tai man atleidžiama už valgymą rankomis.

Popietų kaip gera darbininkė parslinkau namo
ir kritau pokaitėlio pamiegot. Pažadino Amandine skambutis. Jai reikia kažkokią
esė pristatyti magistrinei grupei. Kažkas apie Kinijos ir Prancūzijos
nacionalines šventes. Tipo gal galiu pasižiūrėti ar ten nėra daug klaidų. Jo,
ji tai magistrantė, o aš atsiprašant pirmą kursą tik baigiau. Nu galvoju,
kadangi geriausia valiuta šiame pasaulyje yra paslaugos. Kaip Coelho sako:
„Paslaugų bankas“. Tai kodėl gi ne, sutikau peržvelgti tą jos darbą. O klaidų
tai buvo ulia lia. Aš ne master in english, bet man jos rašliavos stilius visai
nepanešėjo į formal style. Ištaisiau pirmą lapą o likusius aštuonis palikau jai
pačiai perrašinėti. Dabar ji labai susistresavusi, nes atiduoti reik rytoj. O
aš privardinau klaidų. Bet tikrai jau nesiruošiu pati belenkiek sėdėti prie 9
lapų smulkiai primaltų bullshito. Svarbiausia, kaip sakant, nurodyti kryptį ir
kad žmogus pats mokytųsi ir dirbtų. Dzyzus, tampu kaip panelė mokytoja.

 

Vakar giliai susimąsčiau. Gal iš keturių
žmonių išgirdau frazę, kad esu pokštininkė. Hmm…reiktų susirūpinti savo
įvaizdžiu. Gi norėčiau, kad mane matų kaip rimtą žmogų, o ne kokią juokdarę.
Šiandien tikrai labai stengiausi nebežvengti. Bet kai Arnaud pradėjo per
paskaitą graužti nagus nesusitvardžiau ir garsokai pasakiau, kad jis žiurkėnas.
Visi pradėjo žvengti. Net pats Arnaud. Tai tikriausiai su mano rimtumu nieko ir
nesigaus. Na bet bent jau hieroglifų daug moku. Tai mano imižas dar ne toks
beviltiškas.

 

Viena dėstytoja kažkodėl mėgsta su manim per
pertraukas pasišnekučiuoti. O man tas į naudą. Nurodė ji man kokius kanalus per
tv žiūrėti, kad kinų geriausiai mokyčiausi, kokių kiniškų  dvd galiu nusipirkti. Žodžiu paorientuoja ji
mane.

 

Šiandien jau ketinau pirkti gatvėje dvd su
vienu iš rekomenduotų filmų, bet prie prekeivės prišoko mentai ir viską
konfiskavo, nes viskas nupiratauta. Gal tikrai gi Kinijoje nėra problemų, ir
policija uoliai saugo piliečių gerovę…

 

Dar nusipirkau tokių kažkokių valgomų
dalykų. Kurie buvo iš ryžių ir dar kažin ko. Labai panašūs kaip dėstytoja vieną
syk atnešė mums pasivaišinti. Bet paragavusi supratau, kad tai ne tas pats
daiktas. Va dabar sėdžiu, rašau ir jaučiu kaip blogulis man pareina.
Prisigersiu arbatos. Jei nepraeis, padarysiu pardavėjos woodoo lėlytę, kad
kažkokį brudą pardavinėja.

 

Aj, dar sužinojau, kad mano plaukų spalva
yra blond. Och koks netikėtumas. Ir kodėl aš tokia kvaiša ir visa gyvenimą
maniau, kad esu šatenė. Gal čia tik lietuviai kažkokie daltonikai. Kinai ir
kiti international students mato geriau. Šiandien kai ėjau gatve su savo
gražiuoju sijonu ir „blondiniškais“ plaukais važiavo pro šalį autobusiukas.
Pilnas kažkokių kiniukų. Reikėjo pamatyti kaip jie iškišo visi galvas pro
langus ir pradėjo rėkti: „heliau
!”. Pasijaučiau kaip kokia Klaudija Šifer. Gal man čia apsigyventi ir
pradėti modelio karjerą. Su savo gabaritais atstočiau dvi Kinijos manekenes o
mokėti riktų kaip vienai. Apsimoka.

 

Ok. Dabar tikrai einu. Nes reikia vistik
pasimokyti savo artėjančiam kinų kalbos konkursui. Ko tais norisi nušluostyti
nosis savim patenkintiems super business mokyklų auklėtiniams prancūzams ir
hypermieliems ir iki apsivėmimo draugiškiems amerikiečiams. Parodysiu kad
skandalistė administracijos siaubas lietuvaitė moka ne tik teisių reikalauti
bet dar ir kiniški kalbėti. Jener sakė laikys kumščius o Phelippe patutoriaus.

 

Oj dar pamiršau vieną dalyką paminėti. Bet daugiau
apie jį gal vėliau. Susipažinau su filmų režisieriumi. Pačiu tikriausiu. Vida
tu manim didžiuojiesi, ane? Kurią dieną eisim i meno galeriją ir jis man
papasakos daugiau apie Šanchajaus menus.

 

Ech…ir dar vienas dalykas, kurio negaliu
nepapasakoti. Šiandien mūsų valykloje buvo galima pasirinkti iš kai niekad daug
įvairių rūšių maisto. Pavyzdžiui vienam puode buvo pridėta  troškintų ar kažkaip kitaip termiškai
apdorotų vištos arbe gaidžio kojų. Niam niam. Gal kai įveiksiu blogulį, kuris
kamuoja dabar, susigundysiu ir vištos kojom. Arba gaidžio. Negali gi žinoti.

 

O ant galo linksmumui pridedu dainos, kurią
anąsyk per paskaitas dainavau vaizdo klipuką. Tiksliau net ne klipuką. Filmuotą
variantą. Graži man ta daina. Kai kokius pem kartų parklausai tai kažkaip nūnai
pamėgsti. 

Va čia var rock version: http://youtube.com/watch?v=KmFiLPoipF8

Ir originalas: http://www.youtube.com/watch?v=SE-HlEG9m7I

(jei kokios problemos užkrauninejant, tai
gugle arbe jutube galit susirasti „tian mi mi“.

 

Jūsų pamišusi Jogilė

Rodyk draugams